Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 333
Dabar naršo: 11
Naujienos
2017-06-19
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė sprendimą byloje Dockevičius Ir Dockevičienė, C-587/15

2015 m. lapkričio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) kanceliarija gavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C-587/15, kurioje keliami klausimai dėl Direktyvos 2009/103/EB[1], Vidaus nuostatų[2] ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) aiškinimo.

Byloje kilęs ginčas susijęs su ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresinio reikalavimo į eismo įvykio kaltininką, kuris neapdrausta civilinės atsakomybės valdytojo draudimu transporto priemone sukėlė eismo įvykį kitoje valstybėje narėje, įgyvendinimo tvarkos. Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės nesutaria dėl: a) Vokietijos draudikų biuro ir Lietuvos draudikų biuro tarpusavio santykių, inter alia, žalos sureguliavimo išlaidų padengimo, įtakos eismo įvykio kaltininkui ar draudimo pareigos neįvykdžiusiam asmeniui; b) regresinio reikalavimo proceso, kurio metu Lietuvos draudikų biuras siekia prisiteisti Vokietijos draudikų biurui išmokėtas sumas, įrodinėjimo dalyko ir dėl šiame procese šalims tenkančios įrodinėjimo naštos.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (Biuras „B“) ir Lietuvos piliečių Gintaro Dockevičiaus ir Jurgitos Dockevičienės ginčą, kilusį Biurui „B“ pareiškus regresinį ieškinį siekiant, kad iš atsakovų pagrindinėje byloje, kurie nebuvo apdrausti motorinių transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kai pateko į eismo įvykį Vokietijoje, būtų priteistos sumos, kurias jis išmokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (Biuras „A“), kad kompensuotų pastarojo biuro kitai nurodyto eismo įvykio šaliai išmokėtą žalos atlyginimą.

2006 m. liepos 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovo G. Dockevičiaus vairuojamas automobilis, priklausantis bendraatsakei J. Dockevičienei, ir K. Floro vairuojamas automobilis. Byloje įrodyta, kad bendraatsakiai naudojo automobilį, kurio valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta įstatymų nustatyta tvarka. Iš nustatytų eismo įvykio faktų nebuvo vienareikšmiškai aišku dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltės, todėl administracinės baudos skirtos tiek G. Dockevičiui, tiek ir K. Florui. Vėliau K. Floras Vokietijos draudikų biurui pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau šis atsisakė išmokėti žalos atlyginimą. Todėl K. Floras padavė ieškinį prieš Vokietijos draudikų biurą Vokietijos kompetentingame teisme. K. Floras ir Vokietijos draudikų biuras, Vokietijos aukščiausiosios instancijos teismo siūlymu, sudarė taikos sutartį. Pagal taikos sutartį K. Florui buvo išmokėta 4095 eurų žalos atlyginimo ir 3643,71 eurų teisinio atstovavimo išlaidų, iš viso 8352,96 eurai. Vokietijos draudikų biuras pateikė prašymą Lietuvos draudikų biurui atlyginti pirmiau nurodytas išlaidas. Lietuvos draudikų biuras šį prašymą patenkino ir, negavęs šių sumų iš bendraatsakių, jiems teisme pareiškė regresinį reikalavimą.

Byloje C-587/15 pateikti klausimai:

 1.       Ar Direktyvos 2009/103/EB 2 straipsnis, 10 straipsnio 1, 4 dalys, 24 straipsnio 2 dalis, Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, Chartijos 47 straipsnis (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad kai:

–        nacionalinis draudikų biuras (Biuras „A“) atlygina žalą asmeniui, nukentėjusiam per eismo įvykį šio biuro buveinės vietos valstybėje narėje, dėl to, kad už šią žalą atsakingas kitos valstybės narės pilietis nebuvo apdraudęs savo civilinės atsakomybės,

–        dėl šio atlyginimo Biuras „A“ perima nukentėjusiojo asmens teises ir eismo įvykio kaltininko kilmės nacionaliniam draudikų biurui (Biuras „B“) pareiškia reikalavimą atlyginti patirtas žalos sureguliavimo išlaidas,

–        Biuras „B“, neatlikęs savarankiško tyrimo ar neužklausęs papildomos informacijos, patenkina Biuro „A“ prašymą,

–        Biuras „B“ atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) pareiškia ieškinį teisme atlyginti jo patirtas išlaidas,

šiame teismo procese ieškovas (Biuras „B”) savo reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) gali grįsti tik lėšų apmokėjimo Biurui „A ” aplinkybe ir jam (ieškovui) nekyla pareiga įrodinėti atsakovo – kaltininko – civilinės atsakomybės sąlygų (šio kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio) bei tinkamo užsienio teisės taikymo atlyginant žalą nukentėjusiajam?

2.      Ar Direktyvos 2009/103/EB 24 straipsnio 1 dalies 5 pastraipos c papunktis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 ir 4 dalys (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad Biuras „A“ prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam privalo aiškiai ir suprantamai (įskaitant duomenų pateikimo kalbą) informuoti kaltininką ir transporto priemonės savininką (kai šie nesutampa) apie pradėtą žalos administravimo procesą ir jo eigą bei suteikti jiems pakankamai laiko tam, jog šie galėtų pateikti savo pastabas ar prieštaravimus dėl priimsimo sprendimo atlyginti žalą ir (ar) žalos dydžio?

3.       Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas (t. y. atsakovai (kaltininkas ir transporto priemonės savininkas) iš ieškovo (Biuras „B“) galėtų reikalauti įrodyti ar jam kelti bet kokius kitus prieštaravimus ar abejones dėl, inter alia, eismo įvykio aplinkybių, kaltininko civilinės atsakomybės teisinio reguliavimo taikymo, žalos dydžio ir jo apskaičiavimo), ar Direktyvos 2009/103/EB 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 2 dalis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalies 2 pastraipa (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis nepasiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad, nepriklausomai nuo to, kad Biuras „B“ Biurui „A“ prieš galutinį sprendimą nepateikė prašymo informuoti apie autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimą ir žalos sureguliavimą, bet kokiu atveju Biuras „A“ pagal vėlesnį Biuro „B“ prašymą privalo pateikti šiuos duomenis bei bet kokią kitą informaciją, reikalingą pagrįsti [regresinį] reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui)?

4.       Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas (t. y. Biuras „A“ privalo kaltininką bei transporto priemonės savininką informuoti apie žalos sureguliavimo procesą ir suteikti jiems galimybę pateikti prieštaravimus dėl kaltės ar žalos dydžio), kokie padariniai kyla dėl to, kad Biuras „A“ neįvykdė informavimo pareigos:

a)       Biuro „B“ prievolei patenkinti Biuro „A“ prašymą atlyginti pastarojo patirtas išlaidas;

b)       kaltininko ir transporto priemonės savininko prievolei atlyginti Biuro „B“ patirtas išlaidas?

5.       Ar Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nukentėjusiajam Biuro „A“ atlyginta suma laikytina jo paties prisiimta ir nekompensuotina rizika (nebent šią riziką prisiima Biuras „B“), bet ne kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens pinigine prievole, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes a fortiori:

–        žalos atlyginimo įstaiga (Biuras „A“) nukentėjusiojo pretenziją atlyginti žalą iš pradžių atmeta,

–        dėl to nukentėjęs asmuo paduoda ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo,

–        šis ieškinys prieš Biurą „A“ žemesnės instancijos teismuose atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas,

–        taikus susitarimas tarp nukentėjusiojo ir Biuro „A“ pasiekiamas tik aukštesnės instancijos teisme, kai šis šalims nurodo, kad jei jos atsisakys taikiai susitarti, byla bus grąžinta nagrinėti iš naujo,

–        Biuras „A“ sprendimą sudaryti taikų susitarimą iš esmės grindžia siekiu išvengti papildomų proceso išlaidų dėl užsitęsusio bylinėjimosi,

–        šiame procese nė vienas teismas nenustatė atsakovo, dalyvavusio eismo įvykyje, atsakomybės (kaltės)?“

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Vidaus nuostatų aiškinimu.

  • Direktyva 2009/103/EB netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis,

     

  • 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB netaikomos šiai bylai ratione materiae, taigi

     

  • minėtai bylai taip pat netaikomas Chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį,

     

    todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

    Teisingumo Teismo sprendimas visiškai atitiko Lietuvos Respublikos poziciją, pareikštą šioje byloje.

Nuoroda į šį sprendimą:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191807&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=238070


[1] 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11).

[2] Biurų tarybos vidaus nuostatai, priimti Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (OL 2003 L 192, p. 31).

Spausdinimo versija  Spausdinimo versija