Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 1161
Dabar naršo: 59
Naujienos
2017-08-10
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje GELVORA, C-357/16

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva 2005/29/EB) išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Gelvora“ (toliau – bendrovė) ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) ginčą dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo minėtai bendrovei skirta bauda už nesąžiningą komercinę veiklą.

Byloje iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį ir, jeigu taip, ar veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą, patenka į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar atsakymas būtų toks pats, net jeigu skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Tarnybos komisija 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla laikytina nesąžininga pagal 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skyrė bendrovei 3 475,44 Eur (12000 Lt) baudą. Bendrovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos priimtą nutarimą. Tarnyba atsiliepimu į bendrovės skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be kita ko, pripažino, kad santykiai tarp skolininkų ir bendrovės buvo vartojimo santykiai, o bendrovę laikė komercinės veiklos subjektu, teikiančiu vartotojams produktą (paslaugas) – skolos administravimą.

Bendrovė apeliaciniu skundu LVAT prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bendrovės skundą tenkinti ir Tarnybos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą. Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, kai bendrovė atlieka skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį?

2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi?

3. Ar teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovės, įgijusios teisę į skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ir fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį ir jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei perduotas vykdymui antstoliui, kai bendrovė atlieka lygiagrečius skolos išieškojimo veiksmus, patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį?

4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio c punkte vartojama „produkto“ sąvoka apima pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgytos teisės į skolą įgyvendinimo veiksmus, atliekant skolos išieškojimą iš fizinio asmens, kurio įsiskolinimas susidarė pagal vartojimo kredito sutartį, sudarytą su pirminiu kreditoriumi bei kuris yra priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir perduotas vykdymui antstoliui?

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė:

Direktyva 2005/29/EB turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ 78.3 papunkčiu, taip pat dalyvavo šioje byloje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje atitiko Lietuvos Respublikos poziciją.

Nuroda į sprendimą:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=193031&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1059665

Spausdinimo versija  Spausdinimo versija