Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 2296
Dabar naršo: 27
Naujienos
2018-03-27
Generalinis advokatas pateikė išvadą byloje ENTECO BALTIC, C-108/17

2018 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) generalinis advokatas pateikė išvadą byloje Enteco Baltic, C-108/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja apjungtas administracines bylas dėl pareiškėjo UAB „Enteco Baltic“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundų dėl sprendimų, kuriais iš Enteco Baltic už kuro importą iš Baltarusijos reikalaujama sumokėti importo PVM, panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai keliami klausimai:

1.  Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą neapmokestinimą remiantis vien tuo, kad importo metu buvo planuojama patiekti prekes vienam PVM mokėtojui ir todėl importo deklaracijoje nurodytas jo PVM mokėtojo kodas, tačiau vėliau, pasikeitus aplinkybėms, prekės buvo nugabentos kitam apmokestinamajam asmeniui (PVM mokėtojui) ir valstybės institucijai buvo pateikta visa informacija apie tikrojo įgijėjo tapatybę?

2.  Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas galima aiškinti taip, kad prekių gabenimą iš vienos valstybės narės teritorijoje esančio akcizinio sandėlio į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį patvirtinantys nenuginčyti dokumentai (e-AD važtaraščiai ir e-ROR patvirtinimai) gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą?

3.  Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti šiame punkte numatytą neapmokestinimą, jei disponavimo teisė prekių įgijėjui buvo perduota ne tiesiogiai, o per jo nurodytus asmenis (transporto įmones / akcizinius sandėlius)?

4.  Ar PVM neutralumo ir teisėtų lūkesčių principui neprieštarauja administracinė praktika, pagal kurią skiriasi interpretavimas, kas laikytina disponavimo teisės perdavimu ir kokie įrodymai turi būti pateikiami tokiam perdavimui pagrįsti, priklausomai nuo to, ar taikomos PVM direktyvos 167 straipsnio, ar 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos?

5.  Ar sąžiningumo principo apmokestinant PVM taikymo sritis taip pat apima ir asmenų teisę į neapmokestinimą importo PVM (pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas) tokiais atvejais kaip pagrindinėje byloje, t. y. kai muitinė, paneigdama apmokestinamojo asmens teisę į neapmokestinimą importo PVM, remiasi tuo, kad neįvykdytos tolesnio prekių tiekimo ES viduje sąlygos (PVM direktyvos 138 straipsnio nuostatos)?

6.  Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad draudžiama valstybių narių administracinė praktika, pagal kurią prielaida, kad (1) disponavimo teisė nebuvo perduota konkrečiam kontrahentui bei (2) mokesčių mokėtojas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad kontrahentas galimai sukčiavo PVM, grindžiama tuo, jog įmonė su kontrahentais bendravo el. komunikacijos priemonėmis bei tuo, kad mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad kontrahentai nurodytais adresais neveikė ir PVM iš sandorių su apmokestinamuoju asmeniu nedeklaravo?

7.  Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nors pareiga pagrįsti teisę į neapmokestinimą tenka mokesčių mokėtojui, tačiau tai nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl disponavimo teisės perdavimo, pareigos rinkti informaciją, kuri prieinama tik valstybės institucijoms?

Generalinis advokatas savo išvadoje Teisingumo Teismui siūlo į Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus klausimus atsakyti taip:

1. PVM direktyvos, iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 2009/69/EB, iš dalies keičiančia nuostatas, susijusias su mokesčių slėpimu importo srityje, 143 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, pagal jį kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms neleidžiama atsisakyti taikyti neapmokestinimą, numatytą šios direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte, remiantis vien tuo, kad importavimo metu buvo numatyta patiekti prekes vienam apmokestinamajam asmeniui kitoje valstybėje narėje, todėl importo deklaracijoje buvo nurodytas jo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojo kodas, o vėliau, pasikeitus aplinkybėms, prekės buvo patiektos kitam apmokestinamajam asmeniui (taip pat privalančiam sumokėti PVM) ir pirmosios valstybės narės valdžios institucijoms buvo pateikta visa informacija, susijusi su tikrojo pirkėjo tapatybe.

2. PVM direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą ir 2  dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad dokumentai, kaip antai elektroninis administracinis dokumentas (vadinamasis e‑AD dokumentas) ir važtaraštis, parengtas pagal 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytą Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (vadinamasis CMR važtaraštis), gali būti laikomi elementais, leidžiančiais įrodyti, kad importavimo metu importuojamos prekės yra skirtos išsiųsti ar išgabenti į kitą valstybę narę. PVM direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 138 straipsnį, į kurį daroma nuoroda šios iš dalies pakeistos direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte, reikia aiškinti taip, kad e‑AD dokumentų gavimo patvirtinimai ir vadinamieji e‑ROR patvirtinimai gali būti laikomi elementais, leidžiančiais įrodyti, kad importuotų prekių, tiekiamų Bendrijos viduje, nebeliko importo ir tiekimo valstybėje narėje ir kad jos buvo išsiųstos į paskirties valstybę narę.

3. PVM direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms neleidžiama atsisakyti taikyti neapmokestinimą importo PVM, kai teisė kaip savininkui disponuoti importuotomis ir patiektomis prekėmis nebuvo tiesiogiai perduota įgijėjui, jei ši teisė vis dėlto buvo perduota šiam apmokestinamajam asmeniui, o ne kitiems asmenims; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tuo įsitikinti.

4. Teisinio saugumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybės narės muitinės institucijai draudžiama atsisakyti suteikti teisę į neapmokestinimą importo PVM apmokestinamajam asmeniui, kuris veikė sąžiningai, ir nesant įrodymų, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog yra įtrauktas į sukčiavimą mokesčių srityje, remiantis tuo, kad viena iš materialinių tiekimo Bendrijos viduje, atlikto importavus prekes, neapmokestinimo PVM sąlygų nebėra įvykdyta, nors tos pačios valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, patikrinusi apmokestinamojo asmens pateiktus įrodymus ir dokumentus, jau buvo pripažinusi, kad ši sąlyga įvykdyta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad būtent tokios yra visos šios aplinkybės ir sąlygos, turint omenyje, kad vien tai, jog apmokestinamasis asmuo bendravo su savo kontrahentais naudodamasis elektroninių ryšių priemonėmis, negali reikšti, kad jis elgėsi nerūpestingai ar nesąžiningai.

5. PVM direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą ir 2 dalį reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, siekdamas neapmokestinimo importo PVM, turi įrodyti, kad yra įvykdytos materialinės šiam neapmokestinimui taikyti nustatytos sąlygos, ir negali reikalauti, kad importo valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, nagrinėdamos klausimą, ar įgijėjui buvo perduoda teisė kaip savininkui disponuoti patiektomis prekėmis, iš kitų apmokestinamųjų asmenų gautų informaciją, kuri prieinama tik valstybės institucijoms.

Primename, kad generalinio advokato išvada yra svarbi vieno iš Teisingumo Teismo narių nuomonė, tačiau Teisingumo Teismo, kuris turi priimti sprendimą šioje byloje, nesaisto. Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje (arba raštu) visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl tam tikrų pateiktų bylų, stengiantis Teisingumo Teismui padėti atlikti savo uždavinį.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą internete:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=200554&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=389485
Spausdinimo versija  Spausdinimo versija