Pradžia
Teisinė informacija
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 401
Dabar naršo: 71
Nacionalinės teisės aktų derinimo su Europos Sąjungos teise metodiniai nurodymai

Nacionalinės teisės aktų derinimo su Europos Sąjungos teise metodiniai nurodymai patvirtinti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1999m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 19

ĮVADAS

Nacionalinės teisės aktų derinimo su Europos Sąjungos (ES) teise metodiniai nurodymai yra skirti tiek valstybės tarnautojams, kurių darbas tiesiogiai susijęs su integracijos į Europos Sąjungą procesu, tiek ir kitiems valstybės tarnautojams, kurie rengia nacionalinių teisės aktų projektus ar kitaip dalyvauja reformuojant ir kuriant valstybės valdymą bei teisinę sistemą.
Lietuvos Respublikai pripažinus integraciją į Europos Sąjungą vienu iš savo politikos strateginių tikslų yra būtina žinoti, kokiomis taisyklėmis bei principais yra vadovaujamasi Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse bei kurti teisinę sistemą, kuri būtų pasirengusi taikyti tuos pačius principus ir taisykles ne tik įstojusi į ES, bet ir dabar.
Metodiniai nurodymai susideda iš keturių dalių.
Pirmojoje dalyje apibūdinami pagrindiniai pačios Europos Sąjungos ir jos teisinės sistemos funkcionavimo principai bei ES teisės aktų pagrindiniai požymiai. Ši dalis skirta visiems valstybės tarnautojams, kadangi ji ne tik suteikia esminių žinių apie ES teisės sistemą, bet ir išdėsto jos sąveikos su nacionaline teise taisykles, kurias privalu žinoti ir įvertinti kuriant Lietuvos Respublikos teisinę sistemą.
Antroji dalis skirta nacionalinės teisės aktų derinimui su ES teise. Ji yra glaudžiai susijusi su pirmąja, kadangi, nežinant bendrų ES teisės sistemos funkcionavimo pagrindų bei atskirų teisės šaltinių charakteristikų, tikėtina, kad derinimo procese gali atsirasti spragų. Antrosios dalies esmė - atskirų ES teisės aktų rūšių nuostatų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje ypatumai bei bendrieji teisės derinimo reikalavimai, nulemiantys jo vietą teisės aktų leidyboje. Tai labiau specifinė sritis ir daugiau skirta asmenims, kurie tiesiogiai dalyvauja rengiant nacionalinių teisės aktų projektus, nesvarbu, ar jie būtų susiję su ES teise, ar ne.
Trečiojoje dalyje pateikiama tam tikrų praktinių - techninių patarimų teisės aktų projektų, skirtų išimtinai antrinės ES teisės aktams įgyvendinti, rengėjams. Ši dalis turėtų užpildyti spragą, atsiradusią dėl įvairaus ir skirtingo atskirų teisinių terminų vartojimo.
Ketvirtąją dalį sudaro Nacionalinės teisės aktų derinimo su ES teise metodika, kuria siekiama užtikrinti praktinio darbo kokybę, išryškinant atskiras teisės derinimo stadijas, jų seką bei užduotis, kurias būtina atlikti. Ši metodika valstybės tarnautojams yra žinoma, tačiau ji yra patikslinta ir papildyta, todėl dėl praktinių priežasčių ją verta įtraukti į parengtus metodinius nurodymus.
Metodiniai nurodymai yra skirti teisės aktams, priimtiems pagal Europos Bendrijos sutartį (toliau - EB sutartis), bei nacionalinės teisės derinimo su jais ypatumams aptarti. Todėl šiuose metodiniuose nurodymuose neaptariami teisės aktai, priimti Europos Sąjungos sutarties (toliau - ES sutartis) antrojo ir trečiojo ramsčio rėmuose. Taip pat, atsižvelgiant į daugelio savybių panašumą, atskirai nenagrinėjami teisės aktai, priimami pagal Europos anglių ir plieno bendrijos bei Euratomo bendrijos sutartis.
Atsižvelgiant į kitų valstybių, tiek ES narių, tiek ir dalyvaujančių stojimo procese, patirtį, taip pat ir į Lietuvos Respublikos patirtį bei valstybės tarnautojų poreikius, šie metodiniai nurodymai bus plėtojami ir detalizuojami.
Metodiniai nurodymai turi rekomendacinį pobūdį.

I. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS SISTEMOS ESMINIAI BRUOŽAI

Europos Bendrijos ir jų pagrindu įsteigta Europos Sąjunga1 pagal savo pobūdį yra neturinti precedento viršnacionalinė organizacija, todėl ir jos sukurta teisės sistema iš esmės skiriasi tiek nuo nacionalinės teisės sistemos, tiek nuo universaliųjų tarptautinių organizacijų kuriamos teisės sistemos, tiek ir nuo tarptautinės teisės sistemos. Kaip yra pripažinta autoritetingų teisininkų bei Europos Teisingumo Teismo išplėtotoje praktikoje bei atsižvelgiant į charakteristiką, kurią šiai sistemai suteikia Steigiamosios sutartys, Europos Sąjungos teisė sudaro sui generis teisės sistemą, t.y. savarankišką teisės sistemą, turinčią tik jai būdingų savybių.

1. ES teisės sistemos pagrindai

1.1. Teisės uždaviniai
Kitaip negu nacionalinė teisės sistema, kurios paskirtis - reglamentuoti visus visuomeninius santykius, kuriems reikalingas teisinis reglamentavimas, ES teisė reglamentuoja tik tam tikrus, Europos Bendrijų steigiamosiomis sutartimis konkrečiai apibrėžtus santykius. Šių santykių pobūdis iš pradžių buvo išimtinai ekonominis, tačiau plečiantis Europos Bendrijoms ir Europos Sąjungai, o kartu ir jos teisei, teisinio reglamentavimo objektu tapo ir kiti santykiai, tiek susiję su ekonominiais aspektais, tiek ir ne.
Išsiaiškinti ES teisės reglamentuojamus santykius pirmiausia padeda straipsniai, numatantys bendrus Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų tikslus: ES sutarties 2 straipsnis2, nustatantis Europos Sąjungos tikslus, bei EB sutarties 3 straipsnis, numatantis Europos Bendrijos veiklos kryptis. Šiuos straipsnius detalizuoja tam tikri straipsniai, numatantys tiek Europos Sąjungos, tiek ir Europos Bendrijos uždavinius bei veiklos kryptis konkrečiose srityse. Trečia, tikslams pasiekti kiekvienoje konkrečioje srityje Steigiamosiose sutartyse yra numatoma tam tikra veikla ir jos įgyvendinimo būdai. Pavyzdžiui, EB sutarties 2 straipsnyje įvardijamas vienas iš Bendrijos tikslų: skatinti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir jos kokybės gerėjimą. Sutarties XIX skyriuje "Aplinkos apsauga" šis tikslas detalizuojamas, nurodant tokius uždavinius, kaip: saugoti žmonių sveikatą, racionaliai naudoti gamtos išteklius ir kt., taip pat nustatant šių uždavinių įgyvendinimo pagrindinius principus (174 straipsnis). Ir pagaliau EB sutarties 175 straipsnyje nurodoma, kokio pobūdžio priemones, kurios ES institucijos ir pagal kokias procedūrines taisykles gali priimti aplinkos apsaugos srityje.
Taip per šią trijų grandžių struktūrą galima išsiaiškinti, ar konkreti visuomeninių santykių sritis priklauso, ar gali priklausyti ES teisės reglamentavimo sričiai.

1.2. ES teisės ir nacionalinės teisės reglamentavimo ribos
Ši problema yra glaudžiai susijusi su Europos Sąjungos institucijų kompetencija bei jų ir valstybių narių kompetencijos atribojimu. Steigiamosiose sutartyse yra įtvirtintas principas, beje, išplėtotas Europos Teisingumo Teismo, kad Europos Sąjunga ir Europos Bendrija veikia tik tose srityse, kurios priskirtos jų reglamentavimo sričiai, neviršydamos joms suteiktos kompetencijos ir siekdamos nustatytų tikslų. Apie tai galima spręsti iš ES sutarties 3 ir 5 straipsnių bei EB sutarties 5 straipsnio nuostatų. Siekiant atriboti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių kompetenciją pagal Steigiamųjų sutarčių turinį ir Europos Teisingumo Teismo (ETT) praktiką buvo nustatyta keletas Europos Bendrijos kompetencijos rūšių, iš kurių svarbiausia - išimtinė EB kompetencija. EB turi išimtinę kompetenciją tik tose srityse, kuriose pagal Sutarties nuostatas ji aiškiai yra įvardyta arba iš tokių nuostatų turinio galima nustatyti, kad valstybės narės visiškai ir besąlygiškai perleido įgaliojimus Bendrijai ir jos negali imtis bet kokių vienašalių veiksmų. Visais kitais atvejais Europos Sąjunga ir Europos Bendrija privalo laikytis subsidiarumo principo.

1.3. Subsidiarumo principas
Siekiant užtikrinti, kad Bendrija nepersistengtų reglamentuodama sritis, kurias galima visiškai sėkmingai reglamentuoti nacionaliniu lygiu ir sykiu apriboti Bendrijos kompetenciją, buvo įteisinta subsidiarumo koncepcija. Šis subsidiarumo principas nustatytas EB sutarties 5 straipsnyje bei išplėtotas šios sutarties Protokole Nr. 30 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Jo esmė, cituojant šį straipsnį, yra ta, kad srityse, kurios nepatenka į Bendrijos išimtinę kompetenciją, Bendrija, vadovaudamasi subsidiarumo principu, veikia tik tada, kai pasiūlytas veiksmas negali būti tinkamai įvykdytas valstybių narių ir dėl pasiūlyto veiksmo masto ar poveikio Bendrija jį atliktų geriau. Vadinasi, reglamentavimas Bendrijos lygiu yra prasmingas tuomet, kai konkreti problema peržengia nacionalines sienas ir negali būti tinkamai išspręsta vienos ar kelių valstybių narių nacionalinėmis priemonėmis, tačiau gali būti išspręsta Bendrijos priemonėmis.
Subsidiarumo principas turi būti užtikrintas ir tuo atveju, kai pagal EB sutarties 308 straipsnį Taryba imasi priemonių pasiekti tikslus, kuriems įgyvendinti sutartyje nėra nustatyta pakankamai įgaliojimų Bendrijai.

1.4. Solidarumas ir lojalumas
ES teisės sistemai būdingi solidarumo ir lojalumo principai. Šių principų esmę atskleidžia ES sutarties 11 straipsnis ir EB sutarties 10 straipsnis, kuris nustato, kad valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, bendrų arba konkrečių, kad būtų tinkamai vykdomi sutartiniai įsipareigojimai arba įsipareigojimai, atsirandantys dėl Bendrijos institucijų veiksmų. Valstybės narės turi prisidėti prie Bendrijos uždavinių sprendimo ir nesiimti jokių priemonių, kurios trukdytų siekti šios Sutarties tikslų. Šio straipsnio nuostatos, kurias yra aiškinęs ir Europos Teisingumo Teismas, turėtų būti suprantamos taip: jei valstybė tapo Europos Sąjungos nare, tai ji privalo sąžiningai ir deramai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tiek pačios Sąjungos, tiek ir kitų valstybių narių atžvilgiu; visos valstybės narės privalo vienodai dalytis tiek nauda, tiek ir neigiamomis pasekmėmis, kurias teikia narystė ES; jokia valstybė narė negali gauti naudos kitų valstybių sąskaita dėl savo įsipareigojimų nevykdymo. Šių principų laikymąsi garantuoja EB sutartyje įtvirtinta teisė tiek atitinkamoms ES institucijoms, tiek ir valstybėms narėms kreiptis į ETT su pareiškimu dėl to, kad kita valstybė narė nevykdo ar netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Be to, Amsterdamo sutartimi papildžius ES sutarties nuostatas dėl pagrindinių žmogaus teisių apsaugos, įtraukta papildoma priemonė šių įsipareigojimų pažeidimo atveju - Taryba tam tikram laikui gali sustabdyti valstybės pažeidėjos teises, atsirandančias iš sutarčių, įskaitant teisę balsuoti Taryboje.

1.5. ES teisės viršenybė
Nors nei ES, nei EB sutartyje šis principas neįtvirtintas, tačiau pagal šių sutarčių sistemą ir tikslus bei Europos Teisingumo Teismo praktiką sprendžiant bylas galima teigti, kad šį principą iš esmės pripažįsta tiek Sąjungos institucijos, tiek ir valstybės narės. Be šio principo būtų neįmanoma įgyvendinti ES teisės. Visada reikia įvertinti tokį faktą, kad, įstodama į Europos Sąjungą, valstybė narė apriboja savo kompetenciją tokia pat dalimi, kaip ir visos kitos valstybės narės ir taip šios perduotos kompetencijos ribose Sąjungoje kuriama nauja teisinė tvarka, privaloma kiekvienai valstybei narei. Jei valstybės narės nesuteiktų tokiai ES teisinei tvarkai viršenybės, tai kiekviena valstybė narė turėtų neribotas galias šią ES teisę pažeisti ar jos nevykdyti išlaikydama ar priimdama jai prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus ir todėl būtų neįmanoma įgyvendinti bendrų tikslų, kurių siekiama kuriant Bendrijas ir Europos Sąjungą.

1.6. ES teisės tiesioginis veikimas ir taikymas
Tiesioginis veikimas gali būti apibūdintas kaip mechanizmas, suteikiantis asmeniui teisę pasiremti ES teisės nuostata savo nacionaliniame teisme ar valstybės valdymo institucijoje, kurie privalo pripažinti, ginti ir įgyvendinti tokios nuostatos suteikiamas teises. Ši ES teisės aktų savybė nustatyta ir pagrįsta ETT išdėstytais kriterijais.
Kad teisės aktas ar jo dalis būtų pripažintas kaip tiesiogiai veikiantis, jis turi atitikti tris sąlygas: norma privalo būti aiški, ji privalo būti besąlyginė (normos suteikiamos teisės neturi priklausyti nuo oficialios valdžios - ES ar valstybės - valios), negali būti jokių išlygų, darančių jų įgyvendinimą priklausomą nuo vėlesnių valdžios veiksmų (tiek teisės aktų priėmimo, tiek kitų, kurių turėtų imtis nacionalinė ar ES valdžia).
ETT praktikoje yra išskiriami du tiesioginio veikimo aspektai:
1) vertikalusis tiesioginis veikimas, kai ES teisės akto suteikiamomis teisėmis asmenys gali remtis tik santykiuose su valstybe (asmenims suteikiamos teisės, o valstybei - atitinkama pareiga jas užtikrinti);
2) horizontalusis tiesioginis veikimas, kai ES teisės akto suteikiamomis teisėmis asmenys gali remtis tarpusavio santykiuose (asmenims suteikiamos ne tik teisės, bet ir pareigos).
Kitaip negu tiesioginio veikimo sąvoka, tiesioginio taikymo koncepcija yra minima EB sutarties 249 straipsnyje. Jis aiškiai nustato, kad tik reglamentai yra "tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse". Dėl to reglamentai tampa valstybių narių teisinės sistemos dalimi ir nereikia, kad nacionalinės institucijos priimtų sprendimus dėl jų inkorporavimo. Ši savybė nepriskiriama direktyvoms bei sprendimams.

2. ES teisės šaltiniai

Derinant nacionalinės teisės aktus su ES teise, būtina žinoti ES teisės aktų rūšis ir pagrindines jų savybes. Tik įvertinus konkretaus ES teisės akto pobūdį, galima priimti tinkamą sprendimą derinimo metu.

2.1. Steigiamosios sutartys
Visuotinai pripažįstama, kad šios sutartys yra tiek Europos Bendrijų, tiek ir Europos Sąjungos "konstitucija". Todėl Europos Teisingumo Teismas, panašiai kaip ir nacionaliniai konstituciniai teismai, tikrina, ar valstybės narės, ES institucijos laikosi šių sutarčių nuostatų, ir visus antrinės teisės aktus bei ginčytinus klausimus aiškina pagal sutarčių nuostatas.
Nors ir pripažįstama, kad Steigiamosios sutartys kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemoje užima tokią vietą, kurią joms nustato jų nacionalinė teisė, tačiau visada reikia atminti, kad valstybė narė negali pažeisti jų nuostatų pasiremdama bet kokiu pagrindu: tai jai draudžia daryti tiek tarptautinės teisės normos, tiek ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje suformuoti principai.
Taip pat būtina žinoti, kad nemažai šių sutarčių nuostatų turi tiesioginio veikimo galią. Vadinasi, šios nuostatos be jokių papildomų pačių ES institucijų ar nacionalinės valdžios priimtų teisės aktų turi būti taikomos nacionaliniuose teismuose bei valstybės (jos konkrečios institucijos) valdymo institucijose. Tokios nuostatos turi tiek vertikalųjį, tiek ir horizontalųjį tiesioginį veikimą. Pavyzdžiui, jei sutartyje yra numatyta nacionalinės valdžios pareiga susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (esamų muitų didinimo, naujų įsisteigimo apribojimų įvedimo ir pan.), paprastai tokia norma pasižymi vertikaliuoju veikimu, t. y. asmuo turi teisę nacionaliniame teisme remtis tokia norma valstybės atžvilgiu. Sutartis taip pat nustato ir privačių asmenų pareigas, kurias vykdyti gali reikalauti kiti asmenys. Tinkamas pavyzdys yra EB sutarties 81 straipsnis, reikalaujantis, kad asmenys tarpusavio santykiuose susilaikytų nuo bet kokių susitarimų, galinčių iškraipyti konkurenciją, sudarymo. Tai yra horizontalusis tiesioginis veikimas.

2.2. Reglamentai
Pagrindinės reglamentų savybės yra nustatytos EB sutarties 249 straipsnyje. Pagal jo nuostatas reglamentai yra visuotinai taikomi bei privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Dėl šių požymių reglamentai taikomi visiems subjektams (valstybėms narėms, fiziniams ir juridiniams asmenims).
Nei valstybių narių valdžios institucijos, nei privatūs asmenys negali nesilaikyti kokios nors reglamentų normos, kadangi jie yra privalomi visa apimtimi. Todėl valstybės narės negali vienašališkai suteikti išimčių, negali nepripažinti reglamento galiojimo. Reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai, o tai reiškia, kad jiems nereikia jokios nacionalinės priemonės, inkorporuojančios juos į valstybės narės teisinę sistemą, nebent tokia priemonė būtų nurodyta pačiame reglamente. Jei valstybė narė savo teisės akte tiksliai atkartotų reglamento turinį, toks aktas būtų neteisėtas pagal ES teisę, kadangi taip būtų ignoruojama reglamentų savybė be kliūčių ir jokių papildomų priemonių tapti nacionalinės teisinės sistemos dalimi.
Pagal jiems suteiktą charakteristiką ir ETT praktiką reglamentai turi tiesioginį veikimą, tiek horizontalųjį, tiek ir vertikalųjį.
Reglamentai nėra tarpusavyje lygūs, jų sąveiką lemia hierarchijos principas. Remiantis EB sutarties 202 straipsniu, Taryba gali perduoti Komisijai teisę priimti teisės aktus. Tokia teisė suteikiama pagrindiniais (ar bendraisiais) reglamentais, o pagal juos priimti Komisijos reglamentai turi atitikti pastaruosius.

2.3. Direktyvos
Visada reikia atsiminti, kad toks teisės aktas kaip direktyva atsirado ieškant tinkamiausių Bendrijos ir nacionalinės valdžios bendradarbiavimo, priimant sprendimus, formų, ir yra pagrindinė valstybių narių teisės sistemų harmonizavimo priemonė.
Kaip ir visų ES antrinės teisės aktų, taip ir direktyvų esminė charakteristika yra pateikta EB sutarties 249 straipsnyje. Čia jos apibūdinamos kaip privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, siekiant direktyvose nustatytų tikslų, bet nacionalinei valdžiai paliekama teisė pasirinkti atitinkamas jų įgyvendinimo formas ir būdus.
Nors, įgyvendinant direktyvos tikslus, valstybės narės turi pasirinkimo laisvę, būtina įvertinti tai, kad ši laisvė varžoma tam tikrais apribojimais: atitinkamos nacionalinės priemonės turi teisingai atspindėti direktyvos turinį; privaloma laikytis direktyvoje nustatyto jos įgyvendinimo termino; ir valstybė privalo pasirinkti tinkamiausias inkorporavimo formas ir metodus.
Pažymėtina, kad ETT priskyrė direktyvoms ir savybes, kurios nėra įvardytos minėtame straipsnyje. Visų pirma jis pripažino direktyvų nuostatų tiesioginio veikimo (tačiau tik vertikaliojo, t.y. santykiuose su valstybe) galią šiais atvejais, kai:
1) direktyva nebuvo įgyvendinta per nustatytą terminą (tiesioginis veikimas atsiranda pasibaigus tokiam terminui);
2) direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos netinkamai;
3) direktyvos ar jos dalies, atitinkančios tiesioginio veikimo kriterijus, nereikia įgyvendinti nacionalinėmis priemonėmis.
Be to, Europos Teisingumo Teismas, siekdamas kompensuoti tai, kad direktyvos neturi horizontaliojo tiesioginio veikimo ir negali būti taikomos privačių asmenų santykiuose, išplėtojo vadinamąjį direktyvų "netiesioginio veikimo principą". Jo esmė yra ta, kad nacionaliniai teismai privalo aiškinti valstybių narių vidaus teisės nuostatas, atsižvelgdami į direktyvas (nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas nacionalinės teisės aktas buvo priimtas iki direktyvos, ar vėliau).
Taip pat valstybė visada yra atsakinga už žalą, kuri atsirado dėl to, kad ji neįgyvendino direktyvos (laiku ar tinkamai). Reikalavimas kompensuoti atsiradusią žalą turi atitikti šiuos ETT išdėstytus kriterijus:
1) direktyva turi suteikti tam tikras teises asmenims;
2) šių teisių turinys turi būti pakankamai konkretus ir gali būti nustatytas iš direktyvos teksto;
3) turi būti priežastinis ryšys tarp direktyvos neįgyvendinimo fakto ir žalos atsiradimo.

2.4. Sprendimai
Sprendimai yra privalomi visa apimtimi tiems, kam jie skirti (EB sutarties 249 straipsnio 4 dalis). Tai individualios priemonės, kurios gali būti skirtos tiek valstybėms narėms, tiek kitiems asmenims. Tai iš esmės daugiau administraciniai, o ne norminiai aktai. Sprendimai gali arba nustatyti tų, kam yra skirti, pareigas arba suteikti jiems teises.
Sprendimai pasižymi tiesioginiu veikimu.

2.5. Rekomendacijos ir nuomonės
EB sutarties 249 straipsnis nenustato jokių kitų šių teisės aktų požymių, išskyrus tai, kad jie neturi privalomosios galios.
Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau ETT yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus.

2.6. Tarptautinės sutartys
Kadangi Europos Bendrijos turi tarptautinės teisės subjekto statusą, jos turi teisę sudaryti sutartis. Todėl tarptautinės sutartys, kurių šalis yra Bendrijos arba Bendrijos ir valstybės narės (vadinamosios "mišriosios sutartys") yra ES teisės dalis. Tokiu būdu ir Europos sutartis, steigianti Asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos pusės ir Lietuvos Respublikos iš kitos pusės, yra sudėtinė ne tik Lietuvos nacionalinės teisės sistemos dalis, bet ir ES teisės dalis. Todėl ES, įgyvendindama savo kompetenciją išoriniuose santykiuose, negali nukrypti nuo paprotinės teisės bei bendrųjų tarptautinės teisės principų, taikomų sutarčių teisėje, pvz. pacta sunt servanda (susitarimų laikytis privaloma). Iš to taip pat darytina išvada, kad Bendrijų sudarytos tarptautinės sutartys yra viršesnės ir už antrinę ES teisę (reglamentus, direktyvas ir kt.).

2.7. Europos Teisingumo Teismo praktika
EB sutarties 220 straipsnis nustato, kad "Teisingumo Teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį". Atlikdamas šį uždavinį, ETT suformavo vadinamąją "nusistovėjusią teismo praktiką" (la jurisprudence constante). Ji turi didelės įtakos Bendrijos teisei ir jos raidai (ES teisės viršenybės, tiesioginio veikimo principų nustatymas, bendrųjų teisės principų įvedimas ir išplėtimas, EB kompetencijos tarptautiniuose santykiuose suformavimas, atskirų ES teisės aktų išaiškinimas ir pan.).
Vis tiktai reikia paminėti, kad Europos Teisingumo Teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, todėl jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų ir dėl to besikeičiant aplinkybėms gali patikslinti savo praktiką.
Viena iš praktinių ETT sprendimų reikšmių - jų pagrindu galima geriau suvokti ES teisės aktų nuostatų prasmę ir tikslus.

2.8. Bendrieji teisės principai
Visi formalūs ES teisės aktai niekada nebus tiek detalūs ir išsamūs, kad išspręstų visus praktikoje atsirandančius klausimus. O ypač tuo atveju, kai susiduriama su asmens teisių apsauga. Šiuo atveju ETT taiko bendruosius teisės principus. Jie bus pateikti žemiau.
Lygybė (draudimas diskriminuoti)
EB sutarties 12 ir 13 straipsniai bendrais pagrindais draudžia diskriminaciją. Lygybė suprantama ne tik kaip draudimas diskriminuoti dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir gerokai plačiau - tai draudimas nevienodai elgtis panašiais atvejais arba vienodai elgtis nevienodais atvejais, nebent toks skirtingas elgesys objektyviai pateisinamas.
Solidarumas
Jis, jau aptartas anksčiau, nustato, kad, jei valstybės narės naudojasi narystės teikiamais pranašumais, jos turi laikytis ir narystės taisyklių (ES sutarties 11 straipsnis ir EB sutarties 10 straipsnis).
Teisinis tikrumas
Pagal šį principą valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad asmenys be vargo galėtų išsiaiškinti teisės normas, kurios jiems yra skirtos, ir turėtų galimybę pagrįstai numatyti tiek šių normų buvimą, tiek jų aiškinimo bei taikymo būdą. Su teisinio tikrumo principu yra glaudžiai susijęs teisėtai suteiktų teisių (vested rights) principas - jei teisės buvo suteiktos asmeniui teisės norma, tai jų neleidžiama panaikinti ar suvaržyti vėlesniais teisės aktais. Tai taip pat susiję su teisės akto negaliojimo atgal taisykle: teisės aktai visuomet laikomi neturinčiais atgalinės galios, išskyrus tam tikras griežtas ir siauras išimtis.
Teisėti lūkesčiai
Jei teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrų rezultatų, jei veiks vadovaudamasis nustatytomis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Tačiau tokie lūkesčiai privalo būti teisėti ir pagrįsti, jais neturi būti piktnaudžiaujama.
Proporcingumas
Šis principas turi užtikrinti, kad valdžia išlaikytų tinkamą proporcingumą tarp siekiamų tikslų ir priemonių, kurias ji gali panaudoti tiems tikslams pasiekti. Šis principas įtvirtintas EB sutarties 5 straipsnyje bei minėtame Protokole Nr. 30.
Pagrindinės žmogaus teisės
ES sutarties 6 straipsnis nustato, kad ES yra pagrįsta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo principais, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad pati ES gerbia pagrindines žmogaus teises, kurios garantuojamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kaip bendruosius Bendrijos teisės principus.
Todėl visada reikia atsiminti, kad visos teisės ir laisvės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos protokolai, yra privalomos ir kaip ES teisės bendrieji principai.

2.9. Kiti teisės aktai
ES institucijos priima ir kitokius aktus, neįvardytus EB sutarties 249 straipsnyje. Dažniausiai tai procedūrinio ar administracinio pobūdžio teisės aktai, ir jie iš esmės neturi teisinio poveikio valstybėms narėms. Tačiau atskirais atvejais jie gali būti privalomi valstybėms narėms ir jų jurisdikcijoje esantiems asmenims. Pvz., ETT yra nustatęs, kad asmuo kaip savo gynybos argumentu dėl nacionalinės teisės nuostatų nevykdymo gali pasiremti faktu, kad tokias nuostatas valstybė narė priėmė nesilaikydama Ministrų Tarybos rezoliucijos. Todėl vertinant tokių aktų teisinę galią, būtina atsižvelgti į konkretų jų turinį.
Atskirai reikėtų paminėti ir ES institucijų dokumentus, kurie nors ir neįtvirtina teisės normų, tačiau glaudžiai siejasi su ES teisės aktais, inspiruodami jų priėmimą ar apibendrindami jų taikymo praktiką ir suteikdami gaires tolesniam jų tobulinimui. Tai įvairūs ES programiniai dokumentai (pvz., Darbotvarkė 2000), Komisijos rengiamos Žaliosios ir Baltosios knygos, pranešimai, nurodymai ir kt. Jais tikslinga ir rekomenduotina naudotis, siekiant išsiaiškinti ES politikos konkrečioje srityje esmę, atskirų ES teisės aktų turinį, taip pat vadovautis rengiant atitinkamas nacionalines programas.
Kita problema iškyla dėl Europos Tarybos (Council of Europe) rėmuose priimtų teisės aktų. Formaliai tai nėra ES teisės dalis (žinoma, išskyrus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos protokolus) - nei rekomendacijos, nei rezoliucijos, nei konvencijos. Tačiau visada reikia atsiminti, kad vienas iš kriterijų norint tapti ES nare pagal ES Sutarties 6 ir 49 straipsnius yra laisvės ir demokratijos principų gerbimas, o anksčiau minėti dokumentai ir teisės aktai būtent ir siekia tai įgyvendinti. Todėl jiems būtina skirti reikiamą dėmesį.

-----------------
1 Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų pavadinimų ir jų sutrumpinimų tikslus vartojimas aptartas Metodinių nurodymų III dalyje.
2 Čia ir toliau straipsniai nurodomi, naudojantis konsoliduota Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos sutarčių versija, inkorporuojančia 1997 m. spalio 2 d. pasirašyta Amsterdamo sutartimi padarytus pakeitimus.

II. PAGRINDINIAI NACIONALINĖS TEISĖS AKTŲ DERINIMO SU ES TEISE PRINCIPAI

1. Bendrosios rekomendacijos

1.1. Santykių, kurie derinami, srities ir suderinamumo lygio nustatymas:
Prieš imantis nacionalinės teisės derinimo su ES teise darbų ypač svarbu nustatyti, kokiai sričiai priklauso ES teisės aktas, kurio nuostatas planuojama perkelti į nacionalinę teisę. Būtina aiškiai apibrėžti santykių, kuriuos reglamentuoja konkretus ES teisės aktas, ratą, nes nuo konkrečios srities priklausys ir reikalaujamas valstybių narių teisės sistemų suderinamumo lygis.
Siekiant šio tikslo, pirmiausia reikia išsiaiškinti visą teisės aktų struktūrą (schemą), kurios pagalba reglamentuojami teisiniai santykiai. Todėl pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į konkretaus ES teisės akto teisinius pagrindus - Steigiamosios sutarties straipsnį, pagal kurį teisės aktas priimtas ir skirtas jį įgyvendinti. Nustačius šį straipsnį ar straipsnius, reikia nustatyti, kokios politikos rėmuose priimtas teisės aktas. Po šio žingsnio turėtų sekti įvertinimas, kokie teisės aktai arba kokiomis kryptimis priimami teisės aktai visos politikos srityje. Tokiu atveju būtų surastas atsakymas, kokią konkrečią vietą reglamentuojamų santykių srityje užima ES teisės aktas, kurio nuostatas planuojama perkelti į nacionalinę teisę.
Daug sudėtingesnis ir todėl reikalaujantis dar gilesnės analizės yra atvejis, kai konkretus ES teisės aktas yra priimtas pagal kelis teisinius pagrindus, t.y. reglamentuoja santykius, priskiriamus skirtingoms ES vykdomoms politikoms.
Taip pat apie reglamentuojamų santykių pobūdį galima spręsti iš įvairių programinių dokumentų, kurių nuostatas jis įgyvendina ar jomis remiasi. Paprastai jie visi yra nurodomi ES teisės akto preambulėje. Tam tikrais atvejais yra naudinga pasiremti ir parengiamaisiais dokumentais, kurie visada lydi kiekvieną priimamą teisės aktą.
Taip pat labai svarbu išsiaiškinti, kokiais atskirais bendraisiais teisės principais yra paremta visa nagrinėjamų santykių sritis ir konkretus ES teisės aktas ir vadovautis jais rengiant nacionalinės teisės aktus.
Būtina pažymėti, kad atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių sritį ES teisės poveikis nacionalinės teisės sistemai gali būti skirtingas ir pasireikšti kaip unifikavimas, harmonizavimas arba koordinavimas.
Unifikavimas reiškia, kad ES teisės aktai visiškai pakeičia nacionalinės teisės aktus atitinkamoje srityje. Tokio suderinamumo lygio paprastai reikalaujama srityse, kurios aiškiai priskiriamos išimtinei Bendrijų kompetencijai, pvz., bendra žemės ūkio ar konkurencijos politika.
Harmonizavimas - tai toks ES teisinių priemonių pagalba siekiamas suderinamumo lygis, kai ES lygiu sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriais remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygiu. Atsižvelgiant į siekiamus atskirose srityse tikslus harmonizavimo lygis gali būti skirtingas: pradedant nuo visiško (totalaus) harmonizavimo, kai nustatomos detalios bendros taisyklės, pavyzdžiui, užtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą, iki minimalaus - aplinkos apsaugos, darbuotojų apsaugos srityse, kai nustatomi tam tikri minimalūs standartai.
Ir pagaliau koordinavimas reiškia tokį ES teisės poveikį, kai, nesiekiant suvienodinti nacionalinės teisės turinio, reikalaujama, kad reglamentavimas nacionaliniu lygiu užtikrintų ar netrukdytų tam tikro bendro tikslo atskiroje srityje įgyvendinimą. Pavyzdžiui, socialinės apsaugos srityje valstybių narių teisės aktai yra koordinuojami tiek, kiek tai būtina dirbančiųjų laisvo judėjimo teisei įgyvendinti.

1.2. Atitinkamų santykių teisinio reglamentavimo struktūros Lietuvos Respublikoje įvertinimas
Nustačius bendruosius ir konkrečius santykius, kuriuos reglamentuoja įgyvendinamas ES teisės aktas ir sritis, kuriam jis priskirtinas, būtina išnagrinėti ir įvertinti atitinkamų santykių teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikoje. Tokiu atveju reikia nustatyti esamą struktūrą pradedant nuo įstatymų iki juos įgyvendinančių žemiausios teisinės galios norminių aktų. Taip pat visada reikia išsiaiškinti, kurioje dabartinės struktūros vietoje bus rengiamas teisės aktas. Tai ypač svarbu dėl to, kad būtų galima kuo tiksliau išlaikyti teisinę hierarchiją, teisės sistemos darnumą bei nepažeisti tokių bendrųjų teisės principų, kaip teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinis tikrumas.
Nustačius tokią struktūrą, bus aiškiai matyti ne tik rengiamo teisės akto vieta, tačiau ir kitos spragos, kurias reikia užpildyti, kad ES teisės reikalavimai būtų įgyvendinti visiškai. Ypač tai svarbu ir sykiu sudėtinga, kai tam tikros srities ES teisės aktą nacionalinėje teisėje atitinka teisės aktai, priskiriami skirtingoms sritims.
Rengiant nacionalinės teisės aktą, visada būtina surasti vadinamąjį įstatyminį pagrindą - be jo neišvengiama teisinė kolizija, dažnai sukelianti nepageidautinas teisines pasekmes. Todėl reikia priimti įstatymą ar pakeisti, papildyti galiojantį įstatymą, į kurį galėtų remtis visi vėlesni poįstatyminiai teisės aktai. Įstatymas turėtų numatyti ir atitinkamas Vyriausybės ar žemesnių institucijų teises, kurios leistų teisėtai priimti vėlesnius teisės aktus. Šiuo atveju būtų naudinga vadovautis bendrosiomis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis dėl teisės aktų rengimo tvarkos.
Apibendrinant būtų galima rekomenduoti tokius žemiau nurodytus nacionalinių teisės aktų rengimo principus. Pirma, jei rengiamas įstatymas, jame turi būti numatytos visos svarbiausios tam tikro ES teisės akto (aktų) nuostatos, kurių būtų laikomasi ir jais vadovaujamasi priimant vėlesnius žemesnės juridinės galios teisės aktus. Tokiame įstatyme turi būti aptartos pagrindinės jo įgyvendinimo kryptys ir atsakingos už jas institucijos. Nustatyti, kokie reikalingi poįstatyminiai teisės aktai, padeda palyginamoji rengiamo teisės akto su ES teisės aktu analizė. Atlikus rengiamo projekto palyginamąją analizę, akivaizdžiai matyti, kaip projekto nuostatos atitinka ES teisės akto nuostatas, be to, paaiškėja, kokių nacionalinės teisės aktų ar kitų priemonių trūksta.
Jei rengiamas žemesnės teisinės galios teisės aktas, reikia nustatyti, ar jis atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, ar juose yra reikiami pagrindai. Jeigu iškyla prieštaravimų, reikia atlikti tam tikrus pakeitimus. Vyriausybės nutarime, kaip atitinkamai ir įstatyme, turėtų būti (jei reikia) numatyta, kokius teisės aktus ir kas turėtų priimti, kad nutarimas būtų veiksmingas.
Siekiant anksčiau išdėstytų tikslų ir ypač su ES teise derinant tokias sritis, kurios yra nežymiai suderintos arba visiškai naujos nacionalinėje teisėje, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama Aiškinamajam raštui. Tokiame teisės aktą lydinčiame Aiškinamajame rašte turi būti aiškiai nurodoma, kokiai direktyvai ar kitam ES teisės aktui įgyvendinti ar suderinti yra skiriamas nacionalinės teisės aktas. Jame turėtų būti apibūdinta ir nacionalinės teisės sistema su nuoroda, kurioje šios sistemos grandyje atsidurs rengiamas nacionalinės teisės aktas. Taip pat būtina nurodyti, kokių tam tikro ES teisės akto nuostatų nereikia perkelti į nacionalinę teisę (yra jau perkeltos ir pakankami veiksmingai sureguliuotos) ir kokias nuostatas ir kokiais teisės aktais reikės dar perkelti (ateities vizija). Aiškinamajame rašte turi būti konkrečiai nurodoma, kokios ES teisės akto nuostatos yra perkeliamos. Tais atvejais, kai valstybei yra palikta veikimo laisvė ar galimybė pasirinkti, reikėtų nurodyti, kaip ja pasinaudota, kodėl buvo pasirinkta viena ar kita alternatyva. Visa tai reikėtų išdėstyti kiek galima detaliau. Taip pat Lietuvos Respublikos atveju, jeigu yra siūloma neįgyvendinti tam tikros ES teisės akto nuostatos ar ją įgyvendinti ne pagal nustatytus reikalavimus, turi būti aiškiai nurodytos tokio siūlymo priežastys ir pagrindimas.

1.3. Teisės aktų įgyvendinimo instituciniai-administraciniai aspektai
Rengiant nacionalinės teisės aktą, skirtą įgyvendinti ES teisės reikalavimus, visada reikia įvertinti institucinius-administracinius reguliuojamų santykių klausimus. Jie gali būti įvairūs, priklausomai nuo konkretaus akto ir juo siekiamų tikslų, kaip, pvz., įgyvendinimo kontrolės, informacijos kaupimo ir teikimo, tyrimo, administravimo organizavimas ir pan.
Šių aspektų įgyvendinimas ne visada reikalauja, kad būtų kuriama nauja nacionalinė institucija. Sprendžiant institucinius klausimus būtina atsižvelgti tiek į paties ES teisės akto nuostatas, tiek ir į bendrąjį reikalavimą, numatantį veiksmingą ES teisės aktų įgyvendinimą. Jei nėra pasakyta kitaip, tai valstybė savo nuožiūra sprendžia, ar atitinkamas funkcijas, susijusias su ES teisės akto įgyvendinimu, turėtų vykdyti nauja institucija, ar visiškai pakanka suteikti atitinkamus įgaliojimus jau veikiančiai institucijai. Taip pat reikia atsiminti, kad dalį įgaliojimų, ypač EB išimtinės kompetencijos ribose, vykdo atitinkamos EB institucijos ir įstaigos. Tokiu atveju Lietuvos Respublikai, kadangi šiuo metu nėra teisinių prielaidų perduoti tam tikrą kompetenciją Bendrijos institucijoms, vis tiek reikėtų kurti nacionalines institucijas naujoms funkcijoms įgyvendinti arba tokias funkcijas perduoti esamoms. Įstojus į ES būtų galima atsisakyti tam tikrų funkcijų (šiuo atveju palankiausias sprendimas - naujas funkcijas perduoti jau veikiančioms institucijoms) ar pakeisti jų pobūdį, pvz., iš kontrolės į informacijos kaupimo ir teikimo.

1.4. Informacijos kaupimas tolesniam derinimui
Rengiant reikalaujantį derinimo projektą, visada naudinga ir rekomenduotina kaupti visą informaciją, kurios prireiktų projekto rengimui ir ES teisės perėmimui bei vėlesniam derinimui. Tokią informaciją galėtų sudaryti įvairūs pasiūlymai, pareikšti rengimo metu, Europos Komisijos pastabos, pateiktos per dvišalę teisės peržiūrą ir pan. Svarbus informacijos šaltinis yra palyginamosios analizės lentelė, pagal kurią įvertinama, kaip rengiamas teisės aktas atitinka ES teisę, kaip jis derinasi su kitais teisės aktais, numatomos jo įgyvendinimo priemonės. Tai būtų tam tikra atmintinė (rengiantiems naujus teisės aktus ir peržiūrintiems esamus) bei informacija naujiems valstybės tarnautojams.

2. Nacionalinės teisės aktų derinimo su atskiromis ES teisės aktų rūšimis ypatumai

2.1. Steigiamosios sutartys ir nacionalinė teisė
Kadangi Steigiamosios sutartys yra savotiška Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų "konstitucija", todėl visiškai suprantama, kad jose yra įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais vadovaujasi tiek Sąjungos institucijos, tiek ir valstybės narės. Taip pat prisimintina, kad daugelis šių sutarčių nuostatų konkrečiai nustato privačių subjektų (fizinių ir juridinių asmenų) teises ir pareigas ir turi tiesioginį veikimą - horizontalųjį ir vertikalųjį.
Todėl, rengiant nacionalinės teisės aktus, būtina, kad jie nepažeistų Sutartyse įtvirtintų normų ir taisyklių ir neprieštarautų joms. Kadangi Lietuvos Respublika nėra ES valstybė narė, todėl visos Steigiamųjų sutarčių nuostatos turėtų būti vertinamos kartu su Europos (Asociacijos) sutartimi. Tačiau pažymėtina tai, kad nemažai šių sutarčių nuostatų - ES ir EB bei Europos (Asociacijos) sutarties - yra vienodos ar panašios, todėl įgyvendindami Steigiamųjų sutarčių nuostatas kartu įgyvendinsime ir Europos (Asociacijos) sutarties nuostatas, ir atvirkščiai. Nereikia pamiršti, kad nebūtina, o kartais ir neįmanoma įgyvendinti tam tikrų ES ir EB sutarčių nuostatų tol, kol Lietuva nėra Europos Sąjungos narė, pvz., taikyti tokį patį išorinį muitų tarifą, suteikti teisę kreiptis į Europos Teisingumo Teismą ir pan.
Tarp pagrindinių nuostatų, kurias Lietuvoje reikia perimti iš Steigiamųjų sutarčių, būtų galima paminėti diskriminacijos draudimą, keturių judėjimo laisvių - prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo - užtikrinimą, lojalumo principą, valstybės pagalbos ir konkurencijos taisyklių taikymą (atsižvelgiant į tam tikrus Europos (Asociacijos) sutartyje numatytus ypatumus) ir pan.

2.2. Europos (Asociacijos) sutarties nuostatų įgyvendinimas
Europos sutartis, steigianti Asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, pasirašyta 1995 m. birželio 12 d., Lietuvos Respublikos ratifikuota 1996 m. birželio 20 d. ir įsigaliojusi 1998 m. vasario 1 d. yra svarbiausias dokumentas, nustatantis Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų bei jų valstybių narių santykius. Ši tarptautinė sutartis yra tiek Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės, tiek ir ES teisės dalis. Įsipareigojimus, numatytus šioje sutartyje, privaloma vykdyti tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal ES teisės, tiek ir pagal klasikinės tarptautinės teisės nuostatas.
Įgyvendinant šios sutarties tikslus bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimus reikėtų naudotis toliau nurodytu principu. Pirmiausia būtina įvertinti, kad dauguma Europos (Asociacijos) sutarties nuostatų turi savo analogus ES ar EB sutartyse, ypač kiek tai susiję su keliamais tikslais bei priemonėmis jiems pasiekti. Todėl visada reikėtų įvertinti, kaip atitinkami tikslai ir uždaviniai buvo įgyvendinti pačioje Europos Sąjungoje, t.y. kokiais antrinės teisės aktais jie buvo reglamentuoti ir koks šių aktų turinys. Tai būtų tinkamiausias kelias ne tik derinti savo nacionalinę teisę su ES, bet ir įvykdyti kitus savo sutartinius įsipareigojimus.
Tačiau nereikėtų užmiršti, kad yra atvejų, kai Europos (Asociacijos) sutartyje numatyti Lietuvos Respublikos įsipareigojimai turi tam tikrų ypatumų: suteikiamos lengvatos bei pereinamieji laikotarpiai atskirose srityse. Jei aplinkybės pateisina, paprastai galima jais pasinaudoti, tačiau nepamirštant solidarumo ir lojalumo principų prasmės. Esant tikimybei, kad dėl tam tikrų nacionalinių nuostatų gali iškilti konfliktas su kita Europos (Asociacijos) sutarties šalimi (Europos Sąjunga ar jos valstybe nare), visada derėtų imtis konsultacijų ir derinimo procedūrų šioje sutartyje nustatyta tvarka.

2.3. Nacionalinės teisės derinimas su antrine ES teise

Reglamentai
Kaip jau buvo minėta, ES galioja bendra taisyklė, draudžianti perkelti reglamentų nuostatas į nacionalinę teisę, net ir perrašant reglamentą pažodžiui. Tai lemia reglamentų teisinė charakteristika, apibūdinama EB sutarties 249 straipsnyje nusakytais požymiais: visuotinai ir tiesiogiai taikomi bei privalomi visa apimtimi. Tokiu būdu reglamentas galioja valstybėje narėje savaime ir toks, koks yra priimtas, kartu pakeisdamas atitinkamus santykius reglamentavusius nacionalinius teisės aktus. Paprastai netgi neleidžiama cituoti atskirų reglamentų nuostatų, rekomenduojama tik daryti nuorodas į tokias nuostatas.
Tačiau dažnai reglamentai reikalauja, kad valstybės narės priimtų vadinamuosius papildančius (pagalbinius) nacionalinės teisės aktus. Jų paskirtis gali būti įvairi. Daugeliu atvejų ji siejasi su atitinkamais reikalavimais, išdėstytais pačiame reglamente, taip pat ir su EB sutartyje numatytais solidarumo ir lojalumo principais.
Pirma, nacionalinė valdžia turi priimti tokius teisės aktus, kurie pakeistų ar panaikintų reglamentui prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus. Antra, ji turi priimti teisės aktus, kurių reikia reglamentui įgyvendinti. Tai dažniausiai aktai, susiję su tam tikrų administracinių taisyklių parengimu ir institucijos, atsakingos už reglamento nuostatų įgyvendinimą, paskyrimu. Sritį, kurioje valstybė gali ir privalo priimti nacionalinius teisės aktus, skirtus reglamento taikymui užtikrinti, nustato pats reglamentas. Prie šios srities teisės aktų priskiriami ir tie valstybės teisės aktai, kuriais ji nustato sankcijas (administracines ar baudžiamąsias) už reglamento pažeidimą. Nustatant tokią sankciją, jos dispozicija turi būti formuluojama pagal reglamento reikalavimus arba valstybė narė gali daryti nuorodą į konkretų reglamentą. Pasirinkdama sankciją, valstybė narė ją inkorporuoja tinkamu teisės aktu atsižvelgdama į savo nacionalinės teisės sistemą ir sankcijų vietą joje. Tokia sankcija privalo būti efektyvi (tai yra reikalavimo, kad valstybės narės tinkamai įgyvendintų savo prisiimtus įsipareigojimus, pasekmė), ji turi būti suderinta su valstybės vykdoma bausmių politika ir, be abejo, ji turi atitikti proporcingumo principą. Įgyvendinant reglamentą, taip pat gali tekti papildyti ir kitus nacionalinės teisės aktus, pvz., nustatyti žyminį mokestį už reglamentu reikalaujamų tam tikrų administracinių procedūrų atlikimą.
Tokio pobūdžio nacionaliniai teisės aktai privalo būti priimti iki numatytos reglamento įsigaliojimo datos, kad nuo jos reglamentas būtų visiškai veiksmingas valstybėje narėje. Šalių kandidačių atvejis yra ypatingas ir reglamentų atžvilgiu negali būti visais atžvilgiais prilyginamas valstybių narių padėčiai. Todėl Lietuvoje reikia vadovautis kiek kitokiomis taisyklėmis, tačiau neužmirštant, kad nuo įstojimo momento ir jai bus taikomos anksčiau aptartos taisyklės.
Derinant nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais, nereikėtų vadovautis nuostata, kad nuo įstojimo į ES momento reglamentai taps savaime galiojantys, o iki to momento šių teisės aktų reglamentuojamas sritis galime reglamentuoti kaip tik norime. Plėtojant ir kuriant nacionalinės teisės sistemą, susidedančią iš atskirų teisės šakų, privalu atsižvelgti į ES institucijų priimtus reglamentus. Pirma, reglamentuose dažnai įtvirtinamos ne tik ES savitos teisės nuostatos, tačiau ir 15 valstybių narių suderintos ir laipsniškos integracijos metu susiformavusios normos, kurios galėtų būti pavyzdžiu kuriamoms atitinkamoms Lietuvos teisės sritims. Antra, šiuo metu perkeldami reglamentų nuostatas į nacionalinę teisę ne tik galėtume perimti ES patirtį, bet ir tolygiai paruošti Lietuvos Respublikos teisę ir jos subjektus prie narystės Europos Sąjungoje reikalavimų. Tokiu atveju, tapus ES nare, pasikeistų tik teisės šaltiniai (teisės aktų rūšis), tačiau normos, kuriomis jau buvo reglamentuoti santykiai, išliktų. Tai padėtų išvengti staigių nacionalinės teisės sistemos pertvarkymų, kurie greičiausiai turėtų ir neigiamų pasekmių besikeičiančių teisinių santykių subjektams.

Direktyvos
Direktyvos, kitaip negu reglamentai, yra skirtos ne suvienodinti, bet suderinti atskirų valstybių narių nacionalinę teisę. Todėl pagrindinis jų bruožas tas, kad direktyva turi būti įgyvendinta nacionalinėmis teisinėmis priemonėmis. Direktyvų tiesioginio vertikaliojo veikimo arba netiesioginio veikimo principas nors ir gali pašalinti spragas, atsiradusias įgyvendinant direktyvas, tačiau nepašalina pareigos jas įgyvendinti.
Todėl valstybės narės privalo nustatytais terminais imtis veiksmingo jų įgyvendinimo priemonių. Būtina prisiminti, kad netinkamo ar nesavalaikio direktyvos įgyvendinimo atveju valstybė narė lieka atsakinga už žalą, padarytą privatiems subjektams, kurių teisės būtų apgintos laiku ir tinkamai įgyvendinus direktyvą.
Kaip matyti iš direktyvų teisinės charakteristikos, yra svarbu pasiekti direktyvose numatytą tikslą, o priemonės ir metodai, kaip šis tikslas yra pasiekiamas, paliekami valstybių narių nuožiūrai. Šis tikslas gali būti nustatomas pasinaudojant teisiniais pagrindais, kuriais remiasi direktyva (Steigiamųjų sutarčių nuostatos) bei direktyvos preambulėje išdėstytais jos priėmimo motyvais. Paprastai valstybės narės privalo įgyvendinti visus direktyvoje nustatytus norminio pobūdžio įpareigojimus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad kai kurios direktyvų nuostatos susijusios su tam tikra geografine padėtimi (pvz., kalnų regionai), specifinėmis augalijos, gyvūnijos rūšimis ar kitokio pobūdžio objektyviais ypatumais ir dėl to neturi būti įgyvendinamos visose valstybėse narėse.
Pagal ETT išplėtotą praktiką nacionalinis teisės aktas, įgyvendinantis direktyvą, turi būti teisiškai privalomas ir suteikti direktyvos nuostatoms visišką ir tinkamą teisinę galią. Kai direktyva nustato teises privatiems asmenims, svarbu, kad tokios nuostatos būtų perkeltos į privalomai skelbiamus nacionalinės teisės aktus ir nebūtų keičiamos ar panaikinamos administracinės valdžios nuožiūra. Teisės akto rūšies (įstatymas, Vyriausybės nutarimas ar centrinės valdymo institucijos įsakymas) pasirinkimas išimtinai priklauso nuo valstybės narės, kuri pasirenka vieną ar kitą formą, priklausomai nuo joje esančios teisinės sistemos ir teisės tradicijos bei nuo konkrečios direktyvos turinio.
Įgyvendinimo terminas yra nustatomas direktyvose ir todėl nekyla jokių neaiškumų dėl jo valstybėms narėms. Negali būti jokių priežasčių, pateisinančių direktyvos neįgyvendinimą ar vėlavimą įgyvendinti. Valstybės narės gali naudotis tik vienintele išimtimi - siekti, kad priimant direktyvą joms būtų nustatytas ilgesnis įgyvendinimo ar pereinamasis laikotarpis. Lietuvos Respublikos atveju, sprendžiant direktyvos įgyvendinimo termino klausimą, reikėtų vadovautis Europos (Asociacijos) sutarties nuostatomis bei vienašališkai prisiimtais įsipareigojimais, kurie dažnai yra fiksuoti įvairiose programose ar kituose dokumentuose. Lietuvai tapus ES nare, įgyvendinant direktyvas, atskirais atvejais reikės atsižvelgti ir į derybų metu nustatytus pereinamuosius laikotarpius.
Kadangi valstybė narė pati renkasi direktyvos įgyvendinimo priemones, kurios gali būti labai įvairios ir skirtingos, nėra nustatyta jokių griežtų reikalavimų šių priemonių turiniui: nebūtina laikytis direktyvos struktūros ar pažodžiui atkartoti jos nuostatas. Tačiau akivaizdu, kad nacionalinės valdžios veiksmų laisvė priklauso nuo konkrečios direktyvos tikslumo. Pažymėtina, kad vienos direktyvos būna detalesnės nei kitos; iš tikrųjų kai kurios yra tokios detalios, kad sudaro gana išsamų normų rinkinį, kurio turinį nacionalinė valdžia turi tiesiog perrašyti. Todėl prieš imantis įgyvendinti direktyvą, patartina nustatyti ja siekiamo nacionalinės teisės harmonizavimo lygį. Tai padaryti padeda tiek direktyvos reglamentuojamų santykių srities ir tikslų nustatymas, tiek ir konkrečių direktyvos nuostatų analizė. Tik tuomet galima pasirinkti tinkamiausią jos įgyvendinimo metodą.
Paprastai išskiriami trys pagrindiniai direktyvos normų įgyvendinimo metodai: perteikimas, kai nacionalinės teisės aktai perrašomi taip, kad jie perteiktų iš direktyvos kylančių įsipareigojimų esmę; perkėlimas - pats direktyvos tekstas (tapačios direktyvai nuostatos) yra įtraukiamas į nacionalinės teisės aktus; ir nuoroda: nacionaliniame teisės akte daroma nuoroda į direktyvos turinį.
Smulkiau nagrinėjant šiuos būdus, paminėtini šie pagrindiniai jų požymiai.
Perteikimas reiškia, kad direktyvos gali būti įgyvendintos panaudojant tą patį metodą kaip ir įgyvendinant bet kokią tarptautinę sutartį - išleidžiant atitinkamą teisės aktą ar padarant atitinkamus pakeitimus jau galiojančiose teisės aktuose, kad būtų įvykdyti prisiimti įsipareigojimai. Šis metodas yra naudingas tuomet, kai direktyvos palieka nemažai laisvės valstybei narei, t. y. kai direktyva pagal siekiamą teisės suderinamumo lygį priskiriama minimalaus harmonizavimo kategorijai. Visais atvejais turi būti pasiekti direktyvoje numatyti tikslai, todėl reikia išlaikyti, kiek tai įmanoma, vienodą terminologiją, ypač kai perteikiamos direktyvos nuostatos, galinčios turėti tiesioginį veikimą. Pakeitus direktyvą, tokiu pačiu metodu turi būti pakeistas ir nacionalinės teisės aktas.
Perkėlimas - tai tiesioginis direktyvos teksto įtraukimas į nacionalinės teisės aktą. Šis metodas naudojamas tais atvejais, kai direktyva yra labai detali, apima tam tikrus techninius sprendimus, o valstybei narei palikta nedaug laisvės ją įgyvendinant nacionalinėmis priemonėmis. Tačiau tais atvejais, kai direktyvoje yra alternatyvios nuostatos ar kitos nuostatos, kurios priklauso nuo valstybės narės valios, šis metodas netinkamas ir tada reikia galvoti apie dalinį direktyvos normų perkėlimą. Pakeitus tokią direktyvą, keičiama atitinkama nacionalinės teisės akto dalis.
Nuorodų darymas - rečiausiai taikomas metodas, kurį tikslinga naudoti tik tuomet, kai direktyvos yra techninio pobūdžio ir jų nuostatų perkėlimas reikalauja ypatingo tikslumo. Tokiu atveju direktyvos nuostatas galima pridėti kaip priedą prie nacionalinės teisės akto. Kitais atvejais, jei galima pasirinkti vieną iš anksčiau nurodytų metodų, tai daryti nerekomenduojama, kadangi visais atvejais direktyvos yra skirtos valstybėms narėms, kad jos jas įgyvendintų nacionalinėmis priemonėmis.
Komisija, būdama Sutarties "sergėtoja", prižiūri ir kontroliuoja, kaip valstybės narės inkorporuoja direktyvas. Šiuo tikslu yra reikalaujama, kad valstybės narės Komisijai detaliai nurodytų, kokių jos ėmėsi priemonių. Lietuvos Respublikos atveju apie direktyvų įgyvendinimą informuojama, dažniausiai pateikiant įvairias ataskaitas ES institucijoms.

Sprendimai
Sprendimas yra privalomas subjektui, kuriam jis skirtas. Jei jis skirtas valstybei narei, ji privalo priimti atitinkamus teisės aktus (dažniausiai administracinio pobūdžio) jam įgyvendinti. Jei sprendimas skirtas privačiam asmeniui, valstybės pareiga užtikrinti, kad šis subjektas įgyvendintų sprendimą, ar sudaryti sąlygas, kad jis galėtų pasinaudoti sprendimu suteikiamomis teisėmis. Jei pati ES teisė nenustato sprendimo įgyvendinimą užtikrinančių priemonių, tai turėtų padaryti valstybė.

Rekomendacijos
Dažnai rekomendacijos atspindi tam tikras ES teisės plėtojimo tendencijas arba pateikia iškylančių problemų sprendimų būdus. Tai nėra privalomas ES teisės aktas, tačiau reikia atsiminti, kad, jei valstybė ėmėsi įgyvendinti rekomendaciją, ji turi tą padaryti tinkamai. Europos Sąjungoje vyrauja požiūris, kad nacionalinės teisės aktai, skirti rekomendacijoms įgyvendinti, yra aiškinami pagal tokių rekomendacijų prasmę ir tikslus.

2.4. ES kompetencija užsienio santykiuose ir valstybės teisė sudaryti tarptautines sutartis
Nors Bendrija ir yra įgaliota Steigiamosiomis sutartimis jų apibrėžtose srityse sudaryti tarptautinius susitarimus, valstybės narės dėl to nepraranda teisės pačios tapti tarptautinių sutarčių šalimis. Tačiau visuotinai pripažinta, kad srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai, jos privalo to nedaryti arba ši jų teisė yra ribojama būtinybe iš anksto konsultuotis su ES institucijomis. Specifinė problema kyla dėl valstybių (šiuo atveju ir Lietuvos Respublikos) tarptautinių susitarimų, sudarytų prieš EB sutarties įsigaliojimą (arba prieš jai tampant privaloma valstybėms, vėliau stojančioms į ES). Sutarties nuostatos jiems įtakos neturi, tačiau valstybės narės privalo imtis veiksmų, kad būtų pašalinti bet kokie prieštaravimai tarp tokių susitarimų ir ES teisės. Be to, taikydamos tokias sutartis, atitinkamos valstybės narės privalo visą laiką atsižvelgti į Bendriją, jos institucijas ir pranašumus, kuriuos šios suteikia savo narėms (EB sutarties 307 straipsnis).

2.5. Bendrųjų teisės principų laikymosi užtikrinimas
Įgyvendinant ES teisės reikalavimus nacionalinėje teisėje reikia atsižvelgti į bendruosius teisės principus, kurie pripažįstami ES kaip teisės šaltinis. Bendrųjų teisės principų taikymą galima analizuoti dviem aspektais. Pirmasis susijęs su principais, taikomais visai ES teisės sistemai (žr. aukščiau). Vienas iš tokių - solidarumo ir lojalumo principas. Lietuvos atveju jis jau aktualus įgyvendinant Europos (Asociacijos) sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šį principą reikėtų aiškinti taip: jei Lietuvos Respublika prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus ES ir jos valstybių narių atžvilgiu, ji privalo juos tinkamai vykdyti. Neturėtų būti siekiama naudos įsipareigojimų pažeidimo sąskaita. Visos išimtys yra leidžiamos tik pagal šioje sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką. Paminėtina, kad lojalumo principas užtikrina ne tik sutartinių įsipareigojimų ES ir jos valstybėms narėms laikymąsi, tačiau užtikrina ir įgyvendinimą įsipareigojimų suteikti teises, garantuotas šioje sutartyje privatiems subjektams.
Antrasis aspektas - atskirų bendrųjų principų užtikrinimas priimant nacionalinės teisės aktus. Šių principų įgyvendinimas srityse, nepriskirtose ES teisės kompetencijai, taip pat būtų pozityvus reiškinys, visais atvejais užtikrinantis žmogaus teisių apsaugą bei vadinamąją "gerą įstatymų leidimo praktiką". Be abejo, nereikėtų atskirai kartoti, kad tokie bendrieji teisės principai, kaip lygybės (diskriminacijos draudimas), teisinio tikrumo, proporcingumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, yra neatsiejamas demokratinės ir teisinės valstybės - valstybės, kuri galėtų pretenduoti į narystę ES (ES sutarties 6 ir 49 straipsniai) - požymis.

III. PRAKTINIAI PATARIMAI RENGIANT TEISĖS AKTUS, SKIRTUS ĮGYVENDINTI ES TEISĘ

Rengiant nacionalinės teisės aktus, kurie skirti įgyvendinti ES teisės aktų reikalavimus, paprastai daromos nuorodos tiek į juos, tiek ir į ES institucijas, priėmusias šiuos aktus. Ypač dažnai tai daroma, rengiant įvairias programas, kurios apima priemones, susijusias su ES teisės aktų nuostatų įgyvendinimu. Nors Lietuvos Respublikos teisės aktai tai daryti nedraudžia, tačiau po truputį plintanti praktika yra nevienoda ir nepastovi. Todėl žemiau pateiksime praktinių patarimų, kaip užpildyti teisinę spragą ir išvengti pasitaikančių skirtumų.
Svarbu žinoti, kad nuo 1990 m. lapkričio mėnesio ES direktyvose yra nustatomas reikalavimas, kad valstybės narės priemonėse, priimtose įgyvendinant direktyvų nuostatas, turi būti nuoroda į atitinkamą direktyvą arba tokią priemonę jos oficialaus publikavimo (paskelbimo) metu turi lydėti tokia nuoroda į direktyvą. Tačiau metodą, kaip daryti nuorodą į direktyvą, turi nustatyti pati valstybė narė.

1. Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų pavadinimų vartojimas

Per visą Europos Bendrijų istoriją keitėsi ne tik pačių Bendrijų pavadinimas, bet ir keitėsi jų institucijų pavadinimai. Dažnai ta pati institucija yra vadinama keletu pavadinimų arba sutrumpintai. Žemiau pateiksime pačių Bendrijų ir jų institucijų pavadinimus, kurie naudojami oficialiuose ES dokumentuose. Rekomenduotina vartoti oficialius pavadinimus.
Europos Sąjunga (ES) - pavadinimas, atsiradęs po Mastrichto sutarties, įsigaliojusios 1993 m. lapkričio 1 d. Jis apima visas tris Bendrijas (apie tai vėliau) bei vadinamuosius antrąjį ir trečiąjį ramsčius, įvestus Mastrichto ir modifikuotus Amsterdamo sutartimi, t. y. bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei policijos ir teismų bendradarbiavimą baudžiamosios teisės srityje (buvęs bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse). Terminas "Europos Sąjunga" vartojamas tada, kai kalbama bendrai apie visą institucinę - teisinę sistemą, skirtą visoms trims Bendrijoms ir abiem ramsčiams. Taip pat šį terminą galima vartoti tada, kai kalbama apie stojimo procesą - ES sutarties 49 straipsnis numato, kad valstybė narė gali tapti būtent Europos Sąjungos nare. Kadangi Europos Sąjunga neturi juridinio asmens teisių, taip pat ji nėra tarptautinės teisės subjektas, todėl terminas nevartotinas, kai kalbama apie konkrečias institucijas ir konkrečius teisės aktus, išskyrus tuos atvejus, kai jie priimti antrojo ir trečiojo ramsčių srityje. Terminą "Europos Sąjunga" rekomenduotina vartoti tik tada, kai kalbama apie šią viršnacionalinę organizaciją po 1993 metų lapkričio 1 dienos. Europos Sąjunga, kitaip negu Bendrijos, neturi savo teritorijos - ją sudaro ES valstybių narių teritorija.
Europos bendrija (EB) - tai pavadinimas, po Mastrichto sutarties įsigaliojimo vartojamas vietoj termino "Europos ekonominė bendrija". Tai svarbiausioji iš trijų Europos Bendrijų, skirta sukurti bendrąją vidaus rinką. Jos rėmuose yra priimami teisės aktai, kurie ir sudaro didžiąją dalį acquis communautaire. "Europos bendrijos" terminas vartotinas nuo 1993 m. lapkričio 1 d. ir taikytinas kalbant apie teisės aktus, skirtus vidaus rinkai, įvairias EB vykdomos politikos sritis (socialinė, regioninė, žemės ūkio ir pan.), taip pat ir apie tarptautines sutartis ir tarptautines organizacijas, kuriose EB dalyvauja kaip savarankiška šalis. Sutrumpinimas vartojamas EB ar EEB, o ne EC ar EEC, kadangi kiekviena valstybė narė vartoja sutrumpinimą, susidedantį iš pirmųjų jos nacionaline kalba vartojamų Bendrijų pavadinimų raidžių.
Europos anglių ir plieno bendrija - tai pirmoji iš Europos Bendrijų, sukurta reglamentuoti santykius anglies ir plieno srityse, tai atsispindi ir jos pavadinime. Vartotinas sutrumpinimas EAPB, o ne ECSC.
Europos atominės energetikos bendrija sukurta reglamentuoti santykius atominės energetikos srityje. Vartotinas sutrumpinimas Euratomas arba EAB.
Europos Bendrijos - terminas, dažnai vartotas iki Mastrichto sutarties, kai norėta apibūdinti visą viršnacionalinę organizaciją. Šiuo metu tam tikslui vartojant pavadinimą "Europos Sąjunga", terminas "Europos Bendrijos" reiškia tris aukščiau apibūdintas bendrijas kartu. Nerekomenduojama vartoti sutrumpinimą, nes raidės "EB" pirmiausia reiškia Europos bendriją, todėl gali būti klaidingai suprantamas.
Europos ekonominė erdvė - tai susitarimas, kuriame šiuo metu dalyvauja ES valstybės narės ir dalis Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių - Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinas (Šveicarija nedalyvauja). Todėl šis terminas ar jo sutrumpinimas "EEE" vartotinas nurodant išvardytų valstybių teritoriją, sutartį, sudarytą tarp jų, ar tą ES teisės aktų dalį, kuri taikoma visose šiose valstybėse.

2. Institucijų pavadinimų vartojimas

Europos Taryba (European Council) - tokiu pavadinimu vadinami aukščiausio lygio valstybių narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su Komisijos pirmininku ir užsienio reikalų ministrais, reguliarūs susitikimai. Ji įteisinta ES sutarties 4 straipsnyje. Formaliai Europos Taryba neturi institucijos statuso. Tokia susitikimų forma buvo įvesta Suvestiniu Europos aktu 1986 m., nors faktiškai ji veikė nuo 1974-ųjų, t.y. valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai, kartu su užsienio reikalų ministrais, susitikinėdavo reguliariai. Jos nereikėtų painioti su Europos Taryba (Council of Europe), kuri yra įsikūrusi Strasbūre (Prancūzija), ir yra tradicinė tarpvyriausybinė organizacija, skirta žmogaus teisių klausimams. Kadangi abu terminai lietuvių kalboje yra identiški, tai, jei iš konteksto neįmanoma nustatyti, apie kurią Europos Tarybą kalbama, reikia pateikti tam tikrus papildomus ir paaiškinančius požymius. Šiuo tikslu galima vartoti ir lietuvišką ES rėmuose veikiančios Europos Tarybos pavadinimą "Europos Viršūnių Taryba".
Europos Parlamentas - oficialus pavadinimas, vartotinas visais atvejais. Sutrumpinimas - EP.
Europos Sąjungos Taryba - oficialus pavadinimas, vartotinas daugeliu atvejų, nors labai dažnai ir net teisės aktuose vartojamas sutrumpintas terminas "Taryba". Nurodant teisės akto pavadinimą, reikėtų vartoti terminą "Taryba", kadangi yra tokia ES teisės praktika. Oficialiai nurodant pačią instituciją, reikėtų pateikti visą pavadinimą. Taip pat pažymėtina, kad iki Mastrichto sutarties įsigaliojimo ši institucija buvo vadinama Europos Bendrijų Taryba, o iki 1967 m., kai įsigaliojo Susiliejimo sutartis, Taryba buvo vadinama EEB Taryba ir t.t. priklausomai nuo to, kokios Sutarties pagrindu buvo priimamas teisės aktas.
Europos Bendrijų Komisija - oficialus pavadinimas, vartotinas daugeliu atvejų, nors labai dažnai ir net teisės aktuose vartojamas sutrumpintas terminas "Komisija", kartais, bet niekada teisės aktuose, "Europos Komisija". Nurodant teisės akto pavadinimą, patartina vartoti terminą "Komisija", kadangi tokia yra ES teisės praktika. Oficialiai nurodant pačią instituciją, kaip ir Tarybos atveju, reikėtų pateikti visą pavadinimą.
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas - oficialus šios institucijos pavadinimas, nors galima vartoti terminą Europos Teisingumo Teismas. Sutrumpintas šios institucijos pavadinimas - EBTT arba ETT.
Europos Bendrijų Pirmosios Instancijos Teismas - oficialus šios institucijos pavadinimas, rekomenduotinas vartoti oficialiuose dokumentuose.
Auditorių Rūmai (Court of Auditors) - oficialus šios institucijos pavadinimas pagal EB sutartį (patys Auditorių Rūmai save vadina Europos Auditorių Rūmais). Nors jame yra žodis Court, tačiau šiai institucijai nesuteiktos teisminės funkcijos, todėl vertimas "rūmai" yra tinkamesnis. Į kai kurias kalbas žodis "auditorių" netgi verčiamas kaip "revizorių", taip tiesiogiai perteikiant jų funkcijas.

3. ES teisės aktų pavadinimų vartojimas ir teisės aktų citavimas
Reglamentai yra cituojami naudojant du numerius, atskirtus pasviru brūkšniu (/): pirmasis parodo dokumento eilės numerį, antrasis - metus, kuriais jis buvo priimtas, pvz., 3759/62.
Direktyvos ir sprendimai taip pat yra cituojami tokiais dviem numeriais, bet šių dokumentų pirmasis numeris žymi priėmimo metus, o antrasis yra eilės numeris, pvz., 80/987.
Taip pat siūloma po antrojo kirčio ženklo pridėti raides "EB", "EEB", "Euratomas" ar "EAPB", pvz., 80/987/EEB.
Cituojant ES antrinės teisės aktą taip pat reikia nurodyti institucijos, priėmusios tokį teisės aktą, pavadinimą (žr. auksčiau) bei jo priėmimo datą. Taip pat reikėtų nurodyti ir visą teisės akto pavadinimą. Siekiant išvengti skirtingų ar netikslių teisės aktų pavadinimų vartojimo, prieš rengiant nacionalinės teisės aktą, skirtą ES teisės reikalavimams įgyvendinti, rekomenduotina atlikti tokio (tokių) ES teisės aktų vertimą į lietuvių kalbą Viešojoje įstaigoje "Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras" ir vartoti autentiškame vertime esantį pavadinimą.
Darant nuorodą į Official Journal of the European Communities (Official Journal) reikėtų nurodyti sutrumpinimą "OJ", jo metus, pirmąją serijos raidę ir numerį serijoje. Oficialiai patvirtinus šio leidinio pavadinimo lietuvišką vertimą, reikėtų nuorodoje vartoti sutrumpinimą pagal lietuvišką vertimą (ES valstybės narės jį vartoja savo nacionalinėmis kalbomis).

4. Pasiūlymai dėl nuorodų į ES teisės aktus darymo Lietuvos teisės aktuose
Kadangi šiuo klausimu Lietuvos teisėje yra akivaizdi spraga, t.y. nėra jokių specialiai šiam klausimui skirtų galiojančių nuostatų, ieškant šios problemos sprendimo galima būtų apžvelgti galiojančią Lietuvos Respublikos teisinę bazę, visų pirma 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymą (Nr. I-872, su pakeitimais) bei 1993 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (Nr. I-119, su pakeitimais).
Minėtieji teisės aktai tiesiogiai nenustato būdo, kaip turėtų būti pateikiamos nuorodos į atitinkamus teisės aktus, įskaitant ir ES teisės aktus. Tačiau jų nuostatos taip pat nedraudžia nurodyti, kokio teisės akto pagrindu yra priimamas kitas teisės aktas. Pagal galiojančią praktiką Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nurodomas Lietuvos Respublikos įstatymas, kurio pagrindu priimamas nutarimas, o kituose teisės aktuose - nurodomi įstatymai ar Vyriausybės nutarimai, kurių pagrindu jie yra priimami. Praplečiant šią praktiką, galima būtų nurodyti ir Europos Sąjungos teisės aktus, kurių pagrindu priimami nacionaliniai teisės aktai. Juos būtų galima nurodyti įstatymo preambulėje (minėto įstatymo Nr.I-872 8 straipsnio septintoji dalis) ar pradžioje (8 straipsnio aštuntoji dalis), ar kitų teisės aktų įžanginėje dalyje. Taip pat būtų galima nurodyti teisės akto baigiamosiose nuostatose, kuriose paprastai numatoma įsigaliojimo data ar galiojimo terminas, priimamu teisės aktu panaikinami ankstesni teisės aktai, įvairūs pavedimai kitoms institucijoms, teisės akto taikymo tvarka.
Tačiau kol kas visos tokios nuorodos į ES teisės aktus, jų paskelbimo šaltinį ir pan. turės tik informacinę funkciją, kadangi šiuo metu Lietuvoje nėra nei mechanizmo, nei prielaidų tokių nuorodų ir pačių antrinės ES teisės aktų nuostatų taikymui Lietuvoje, išskyrus tam tikras išimtis.

IV. DERINIMO METODIKA

Ši metodika skirta praktiniam darbui, įgyvendinant ES teisės aktų nuostatas nacionalinėje teisėje: tiek priimant naujus teisės aktus, tiek ir keičiant ar papildant galiojančius teisės aktus.

1. Nustatymas, ar rengiamas teisės aktas, jame reglamentuojami santykiai patenka į ES teisės reguliuojamą sritį
Šiam tikslui reikia nustatyti:
1.1. Ar reglamentuojami klausimai patenka į derintinas sritis, numatytas:
- Europos (Asociacijos) sutartyje;
- Baltojoje knygoje;
- Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programoje.
1.2. Ar rengiamam teisės aktui taikytinos ES pirminės ir antrinės teisės aktų, nurodytų Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programoje, nuostatos.
1.3. Ar rengiamam teisės aktui taikytinos kitos acquis communautaire nuostatos.
1.4. Ar rengiamam teisės aktui taikytinos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos.
1.5. (Papildomai) Ar rengiamam teisės aktui taikytini Europos Tarybos rėmuose priimti teisės aktai (konvencijos, rekomendacijos ir t.t.).

2. Nacionalinių teisės aktų, kartu su rengiamu teisės aktu reglamentuojančių tuos pačius santykius, identifikavimas
Šiam tikslui reikia nustatyti:
2.1. Pagrindinį (bazinį) teisės aktą, skirtą reglamentuoti nagrinėjamus santykius.
2.2. Teisės aktus, numatytus priimti pagal pagrindinio (bazinio) teisės akto ar jam įgyvendinti skirto teisės akto nuostatas ir kokia valstybės institucija įpareigota juos parengti ir/ar priimti.
2.3. Nurodytus 2.2. punkte teisės aktus, kurie jau priimti ir kuriuos planuojama priimti (jų parengimo ir priėmimo terminus).

3. Visų ES teisės aktų, taikytinų rengiamam teisės aktui, identifikavimas
Šiam tikslui reikia:
3.1. Atlikti ES teisės aktų paiešką, remiantis:
- ES teisinių duomenų baze CELEX (Internete arba naudojantis CELEX CD-ROM variantu);
- Bendrijoje galiojančių teisės aktų žinynu (Directory of Community legislation in force);
- ES teisės aktų rinkiniu (skaidrių variantas);
- Baltosios knygos CD-ROM variantu;
- Oficialiu Bendrijos leidiniu Official Journal ir jo mėnesio sąvadais.
3.2. Aktualios ES teisės aktų redakcijos nustatymas, atsižvelgiant į:
- visas padarytas pataisas ir papildymus (jie nurodomi atitinkamo ES teisės akto pabaigoje, kai naudojamasi CELEX CD-ROM variantu, arba po teisės akto publikavimo datos, jei naudojamasi Bendrijoje galiojančių teisės aktų žinynu (Directory of Community legislation in force);
- naujausius teisės aktus, dar nenurodytus Bendrijoje galiojančių teisės aktų žinyne, tačiau paskelbtus oficialiame Bendrijų leidinyje (Official Journal).

4. ES teisės aktų turinio, juose naudojamų sąvokų išsiaiškinimas
Šiam tikslui reikia pasinaudoti:
4.1. Atitinkamu EB sutarties straipsniu, kurio pagrindu priimtas ES antrinės teisės aktas. Tikslinga išstudijuoti atitinkamą EB sutarties dalį, į kurią patenka minėtasis straipsnis nustatant pagrindinius tikslus ir kitas svarbias nuostatas.
4.2. ES teisės akto tikslų ir jo priėmimo motyvų, nurodytų akto preambulėje, studijavimu.
4.3. ES teisės akte pateiktais akto taikymo srities bei naudojamų sąvokų ir terminų apibrėžimais, taip pat pagrindinių nuostatų analize.
4.4. Atitinkama Europos Teisingumo Teismo praktika, jo išaiškinimais ir Teismo nustatytais ES teisės aktų aiškinimo principais.
4.5. Pirminiais dokumentais, susijusiais su akto rengimu, kurie buvo skelbiami oficialiame Bendrijų leidinyje, pvz., Tarybos rezoliucija dėl teisės akto projekto rengimo, Komisijos aiškinamasis memorandumas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė ir kt.
4.6. ES teisės akto kelių kalbų versijų sulyginimu.
4.7. Užsienio ekspertų konsultacijomis.
4.8. Specialia moksline bei analitine literatūra, skirta nagrinėjamiems santykiams.

5. Rengiamo nacionalinės teisės akto derinimas su ES teisės nuostatomis
Šiam tikslui reikia:
5.1. Patikrinti, ar jau yra priimtų nacionalinės teisės aktų, įgyvendinančių atitinkamas ES teisės aktų nuostatas, jei taip, ar sutampa nacionaliniuose teisės aktuose ir rengiamame teisės akte naudojama terminologija.
5.2. Patikrinti, ar numatomas dar kitų, papildomų nacionalinės teisės aktų priėmimas, kuris įgyvendins likusias, neįtrauktas į rengiamą teisės aktą, nuostatas.
5.3. Atsižvelgti į ES teisės akto pobūdį, nustatant:
- ar tai reglamentas, kurio nuostatų nereikalaujama perkelti į nacionalinę teisę ir kurio nuostatos ateityje turės būti taikomos tiesiogiai ir besąlygiškai;
- ar tai bendro pobūdžio (rėminė) direktyva, paliekanti valstybėms narėms konkrečių nacionalinių jos įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvę;
- ar tai specialioji, "techninė direktyva", nustatanti griežtai apibrėžtus ir tikslius reikalavimus, kurių valstybės narės negali keisti;
- ar tai neprivalomas teisės aktas, turintis tik rekomendacinį pobūdį.
5.4. Atsižvelgti į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir jos pasirengimo narystei ES strategiją, nustatant:
- ar rengiamo akto nuostatos priskiriamos sričiai, kurioje pagal Europos (Asociacijos) sutartį ar pasirengimo narystei dokumentus (visų pirma Stojimo partnerystės programą) derinimas su ES teise yra prioritetinis;
- ar rengiamo akto nuostatos priskiriamos sričiai, kurioje Europos (Asociacijos) sutartis numato pereinamuosius laikotarpius prisiderinti prie ES teisės;
- ar rengiamo akto nuostatos priskiriamos sričiai, kuri jau identifikuota kaip derybų objektas, ar yra dėl jos suformuluota derybinė pozicija, pasiūlyti pereinamieji laikotarpiai;
- ar yra kokios nors ypatybės, rekomenduojamos Europos Komisijos (pvz., Baltojoje knygoje ir pan.) įgyvendinant su rengiamu aktu susijusias ES teisės aktų nuostatas asocijuotose/siekiančiose narystės valstybėse.
5.5. Į aktą visiškai perkelti atitinkamas ES teisės aktų (direktyvų) nuostatas, kurios neperkeltos į anksčiau nurodytus jau priimtus ar numatomus priimti teisės aktus.
5.6. Jei direktyva leidžia pasirinkti, nustatyti kuris iš leistinų variantų bus taikomas, neperžengiant valstybei suteiktos pasirinkimo laisvės ribų.
5.7. Teisės akto nuostatas formuluoti taip, kad jos atitiktų aiškumo ir tikslumo reikalavimus, būtinus tam, kad asmenys, kuriems jis adresuojamas, suprastų savo teises ir pareigas ir galėtų jas įgyvendinti.
5.8. Rengiamame teisės akte, derintiname su direktyva (direktyvomis), padaryti nuorodas į atitinkamą direktyvą (direktyvas).

6. Priemonių, užtikrinančių ES teisės reikalavimų įgyvendinimą, numatymas
Šiam tikslui reikia:
6.1. Rengiamame teisės akte ar jo įsigaliojimo (įgyvendinimo) tvarkoje (įstatyme, Seimo ar Vyriausybės nutarime, ministro įsakyme) numatyti reikiamų institucinių struktūrų sukūrimą ar atitinkamų funkcijų pavedimą jau veikiančioms institucijoms bei administracines procedūras, reikiamas jo nuostatoms efektyviai įgyvendinti.
6.2. Numatyti rengiamame teisės akte panaikinti ES teisės aktams prieštaraujančias nacionalinės teisės normas arba pasiūlyti tai padaryti atitinkamai valstybės institucijai, kurios kompetencijai priklauso atitinkamo teisės akto panaikinimo klausimas.
6.3. Jei ES teisės aktai nustato atitinkamą įpareigojimą valstybei nustatyti sankcijas, rengiamame teisės akte (ar kituose atitinkamuose teisės aktuose) numatyti sankcijas, kurios būtų pakankamai efektyvios, proporcingos ir drausminančios bei atitiktų tas sankcijas, kurios paprastai taikomos nacionalinėje teisėje už panašius pažeidimus.
6.4. Prireikus numatyti tolesnes priemones, susijusias su rengiamo teisės akto įgyvendinimu: teisės akto poveikio tyrimą, visuomenės informavimą, mokymo programų parengimą ir pan.

7. Galutinis nacionalinės teisės ir ES teisės suderinimas nagrinėjamų santykių srityje
Šiam tikslui reikia:
7.1. Papildomai patikrinti, ar atskirų nuostatų turinio prasme rengiamas teisės aktas atitinka:
- Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigiamųjų sutarčių nuostatas;
- ES institucijų priimtus antrinės teisės aktus, taip pat Europos Bendrijų sudarytas tarptautines sutartis;
- Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Europos (Asociacijos) sutartį;
- bendruosius EB teisės principus, o ypač šiuos: diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimas; laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas; lyčių lygybės principas; proporcingumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai; pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas;
- Europos Teisingumo Teismo išaiškinimus.
7.2. Įvertinti, ar galiojantys teisės aktai, rengiamas teisės aktas bei numatomi priimti teisės aktai visiškai užtikrins atitinkamų ES teisės aktų nuostatų įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.
7.3. Patikrinti, ar jau galiojantys nacionalinės teisės aktai atitinkamoje srityje buvo suderinti su ES teisės reikalavimais, ar yra atitinkama valstybės institucijų ar kitų kompetentingų ekspertų išvada apie tai.
7.4. Kai rengiamas teisės aktas yra skirtas galiojančiam teisės aktui papildyti ar pakeisti, ir paties pildomo ar keičiamo akto kitos nuostatos prieštarauja ES teisei, parengti ir priimti atitinkamus pakeitimus arba pasiūlyti kompetentingai institucijai priimti pakeitimus ar/ir papildymus, kad pildomas ar keičiamas aktas neprieštarautų atitinkamiems ES teisės aktams.
7.5. Nustačius, kad kiti galiojantys nacionalinės teisės aktai prieštarauja ES teisei, nacionalinės teisės sistemoje nėra reikalingo teisės akto (teisės spraga) arba dėl kitų teisės aktų nuostatų, priėmus rengiamą aktą, iškiltų praktinių jo pritaikymo nesklandumų, parengti ir priimti tokių teisės aktų atitinkamus pakeitimus arba pasiūlyti kompetentingai institucijai priimti pakeitimus ar/ir papildymus, kad nebūtų kliūčių nustatytiems asmenims pasinaudoti rengiamo teisės akto nuostatomis.
7.6. Pasiūlymus dėl galiojančių teisės aktų suderinimo su ES teise teikti Vyriausybinei Europos integracijos komisijai, Seimo Europos reikalų komitetui, teisės derinimo komisijoms ir kitoms kompetentingoms institucijoms.



« Grįžti atgalPaskutinis atnaujinimas: 2004-10-22 09:32:55