Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 3229
Dabar naršo: 18
Naujienos
2018-07-09
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Enteco Baltic, C 108/17

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą byloje Enteco Baltic, C‑108/17, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. birželio 21 d. pateikė rašytines pastabas ir 2018 m. sausio 25 d. dalyvavo posėdyje Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja apjungtas administracines bylas dėl pareiškėjo UAB „Enteco Baltic“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundų dėl sprendimų, kuriais iš Enteco Baltic už kuro importą iš Baltarusijos reikalaujama sumokėti importo PVM, panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) nuostatų išaiškinimo. Konkrečiai keliami klausimai:

1. Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą neapmokestinimą remiantis vien tuo, kad importo metu buvo planuojama patiekti prekes vienam PVM mokėtojui ir todėl importo deklaracijoje nurodytas jo PVM mokėtojo kodas, tačiau vėliau, pasikeitus aplinkybėms, prekės buvo nugabentos kitam apmokestinamajam asmeniui (PVM mokėtojui) ir valstybės institucijai buvo pateikta visa informacija apie tikrojo įgijėjo tapatybę?

2. Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas galima aiškinti taip, kad prekių gabenimą iš vienos valstybės narės teritorijoje esančio akcizinio sandėlio į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį patvirtinantys nenuginčyti dokumentai (e-AD važtaraščiai ir e-ROR patvirtinimai) gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą?

3. Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama valstybės narės mokesčių institucijai atsisakyti taikyti šiame punkte numatytą neapmokestinimą, jei disponavimo teisė prekių įgijėjui buvo perduota ne tiesiogiai, o per jo nurodytus asmenis (transporto įmones / akcizinius sandėlius)?

4. Ar PVM neutralumo ir teisėtų lūkesčių principui neprieštarauja administracinė praktika, pagal kurią skiriasi interpretavimas, kas laikytina disponavimo teisės perdavimu ir kokie įrodymai turi būti pateikiami tokiam perdavimui pagrįsti, priklausomai nuo to, ar taikomos PVM direktyvos 167 straipsnio, ar 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos?

5. Ar sąžiningumo principo apmokestinant PVM taikymo sritis taip pat apima ir asmenų teisę į neapmokestinimą importo PVM (pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas) tokiais atvejais kaip pagrindinėje byloje, t. y. kai muitinė, paneigdama apmokestinamojo asmens teisę į neapmokestinimą importo PVM, remiasi tuo, kad neįvykdytos tolesnio prekių tiekimo ES viduje sąlygos (PVM direktyvos 138 straipsnio nuostatos)?

6. Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad draudžiama valstybių narių administracinė praktika, pagal kurią prielaida, kad (1) disponavimo teisė nebuvo perduota konkrečiam kontrahentui bei (2) mokesčių mokėtojas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad kontrahentas galimai sukčiavo PVM, grindžiama tuo, jog įmonė su kontrahentais bendravo el. komunikacijos priemonėmis bei tuo, kad mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad kontrahentai nurodytais adresais neveikė ir PVM iš sandorių su apmokestinamuoju asmeniu nedeklaravo?

7. Ar PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nors pareiga pagrįsti teisę į neapmokestinimą tenka mokesčių mokėtojui, tačiau tai nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl disponavimo teisės perdavimo, pareigos rinkti informaciją, kuri prieinama tik valstybės institucijoms?

Į Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas atsakė taip:

„1. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 2009/69/ES, 143 straipsnio 1 dalies d punktą ir 143 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis draudžiama kompetentingoms valstybės narės mokesčių institucijoms atsisakyti taikyti importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu vien dėl to, kad po importo pasikeitus aplinkybėms aptariamos prekės buvo patiektos kitam apmokestinamajam asmeniui nei tas, kurio pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas buvo nurodytas importo deklaracijoje, nors importuotojas kompetentingoms importo valstybės narės institucijoms pateikė visą informaciją apie naujo įgijėjo tapatybę, jeigu įrodyta, kad tikrai buvo įvykdytos materialinės vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos.

2. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktas kartu su jos 138 straipsniu ir 143 straipsnio 2 dalies c punktu turi būti aiškinami taip:

– dokumentai, kuriais patvirtinama, kad prekės iš importo valstybėje narėje esančio akcizinio sandėlio nugabentos ne įgijėjui, o į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį, gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais šių prekių išsiuntimo arba išgabenimo į kitą valstybę narę faktą,

– į dokumentus, kaip antai gabenimo važtaraščius, grindžiamus 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašyta ir 1978 liepos 5 d. Protokolu iš dalies pakeista Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, ir elektroninius administracinius dokumentus, lydinčius akcizais apmokestinamų prekių, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimą, gali būti atsižvelgta, kai siekiama įrodyti, kad importo į valstybę narę momentu aptariamos prekės buvo skirtos išsiųsti arba išgabenti į kitą valstybę narę, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 143 straipsnio 2 dalies c punktą, jeigu minėti dokumentai pateikiami tuo momentu ir juose yra visa būtina informacija. Šie dokumentai, kaip ir elektroniniai prekių tiekimo dokumentai ir pranešimai apie gavimą, išduoti užbaigus prekių, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, gabenimą, gali įrodyti, kad minėtos prekės tikrai buvo išsiųstos arba išgabentos į kitą valstybę narę pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 138 straipsnio 1 dalį.

3. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama valstybės narės institucijoms neleisti importuotojui pasinaudoti teise į šioje nuostatoje numatytą į tą valstybę narę jo importuotų prekių, kurios vėliau buvo tiekiamos Bendrijos viduje, neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu vien todėl, kad šios prekės nebuvo perduotos tiesiogiai įgijėjui, bet buvo perimtos transporto bendrovių ir akcizinių sandėlių, kuriuos jis nurodė, žinion, jeigu importuotojas perdavė įgijėjui teisę disponuoti minėtomis prekėmis kaip savininkui. Šiuo tikslu sąvoka „prekių tiekimas“, kaip ji suprantama pagal šios iš dalies pakeistos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip pat, kaip ir minėtos iš dalies pakeistos direktyvos 167 straipsnio kontekste.

4. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama administracinė praktika, pagal kurią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąžiningam importuotojui neleidžiama pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, kai vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos netenkinamos dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti, jog sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti, kad išvengtų dalyvavimo sukčiaujant. Vien tai, kad importuotojas ir įgijėjas bendravo elektroninėmis ryšio priemonėmis, neleidžia preziumuoti, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti apie savo dalyvavimą sukčiaujant.

5. Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/69, 143 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad kompetentingos valstybės institucijos, sprendžiančios klausimą dėl teisės disponuoti prekėmis kaip savininkui perdavimo, neprivalo rinkti informacijos, kuri prieinama tik valstybės institucijoms“.

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje, adresu:  http:// www.curia.eu.

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete: http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;

jsessionid=9ea7d0f130da55b11e4371ee4336bf9a8bf578bf47bd.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pb3mOe0?text=&docid=203177&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=146367

Spausdinimo versija  Spausdinimo versija