Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 473
Dabar naršo: 19
Naujienos
2018-07-12
Generalinis advokatas pateikė išvadą byloje France Télévisions SA, C-298/17

Ši byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau ‑ Teisingumo Teismas) nagrinėjama pagal Prancūzijos Respublikos teismo Conseil d'État pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva) (toliau – Direktyva 2002/22/EB), nuostatų išaiškinimo.

Šioje byloje savo poziciją, teikiant rašytines pastabas, pareiškė taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Generalinis advokatas į Teisingumo Teismui pateiktus prejudicinius klausimus siūlo atsakyti taip:

1. 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 31 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad įmonė, kuri siūlo nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas savo interneto svetainėje, neturi būti laikoma įmone, teikiančia elektroninių ryšių tinklus radijo ir televizijos programoms transliuoti visuomenei, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

2. Direktyva 2002/22, iš dalies pakeista Direktyva 2009/136/EB, turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei nedraudžiama nustatyti privalomojo tam tikrų televizijos programų transliavimo įpareigojimą įmonėms, siūlančioms nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas savo interneto svetainėje. Vis dėlto tokiu įpareigojimu turi būti siekiama bendrojo intereso tikslo, kaip antai įgyvendinant šios valstybės narės kultūros politiką išsaugoti šios valstybės teritorijoje transliuojamų programų pasiūlos pliuralistinį pobūdį, ir jis nėra neproporcingas atsižvelgiant į šį tikslą – šis įpareigojimas turi būti taikomas vadovaujantis skaidria procedūra, pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais. Ar šios sąlygos įvykdytos, turi tikrinti nacionaliniai teismai. Be to, šios įmonės turi iš anksto gauti autorių teisių ir teisių, gretutinių autorių teisėms, saugančių minėtose programose esančius objektus, turėtojų sutikimą.

3. Valstybei narei, kuri nustato privalomojo programų siuntimo įpareigojimą netaikydama Direktyvos 2002/22 31 straipsnio, negalioja sąlygos, kurias turi atitikti toks įpareigojimas pagal šį straipsnį.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą internete:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=203621&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=486557
Spausdinimo versija  Spausdinimo versija