Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 1125
Dabar naršo: 20
Naujienos
2019-05-28
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė sprendimą byloje PF, C-509/18.

2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą byloje PF, C‑509/18.

Šioje byloje keliamas klausimas, ar Lietuvos generalinė prokuratūra gali būti laikoma Europos arešto orderį (toliau – EAO) išduodančiąja teismine institucija pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584) 6 straipsnio 1 dalį.

Bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė EAO dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. 2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą. 2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1. Ar kriterijai, kuriais remiantis reikia nuspręsti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/5846 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra tokia teisminė institucija, atsižvelgiant į šios sąvokos minėtoje nuostatoje savarankišką reikšmę, apima tai, kad, pirma, prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir, antra, laikoma, kad jis savo teisinėje sistemoje vykdo teisingumą arba dalyvauja jį vykdant?

2. Jei ne, kokiais kriterijais vadovaudamasis nacionalinis teismas turėtų nustatyti, ar prokuroras, kuris pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį veikia kaip išduodančioji teisminė institucija, yra teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą?

3. Jeigu kriterijai apima reikalavimą, kad prokuroras vykdytų teisingumą arba dalyvautų jį vykdant, ar tas reikalavimas turi būti nustatomas pagal jam jo teisinėje sistemoje suteiktą statusą, ar pagal tam tikrus objektyvius kriterijus? Jei tai objektyvūs kriterijai, kokie jie?

4. Ar Lietuvos Respublikos prokuroras yra teisminė institucija atsižvelgiant į šios sąvokosPagrindų sprendimo 2002/5846 straipsnio 1 dalies nuostatoje savarankišką reikšmę?“

Teisingumo Teismas, palaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytą aiškinimą, nusprendė, kad į pateiktus klausimus turi būti atsakyta taip:

„Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti valstybės narės generalinį prokurorą, kuris, būdamas struktūriškai nepriklausomas nuo teisminės valdžios, turi kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kurio statusas šioje valstybėje narėje užtikrina jam nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios išduodant Europos arešto orderį.“

Spausdinimo versija  Spausdinimo versija