Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 1108
Dabar naršo: 14
Naujienos
2017-05-31
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje CHAVEZ-VILCHEZ ir kt., C‑133/15

2017 m. gegužės 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, kurioje su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į Teisingumo Teismą kreipėsi Nyderlandų teismas, pateikdamas jam šį prejudicinį klausimą:

Ar Sutarties dėl ES veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiantį valstybei narei atsisakyti suteikti teisę gyventi joje trečiosios valstybės pilietybę turinčiam vienam iš tėvų, kuris kasdien realiai rūpinasi savo nepilnamečiu vaiku, šios valstybės narės piliečiu? Ar atsakant į šį klausimą turi reikšmės tai, kad šis vienas iš tėvų teisiškai, finansiškai ir (arba) emociškai vaiku rūpinasi ne vienas, ir, be to, neatmetama galimybė, kad kitas iš tėvų, kuris yra šios valstybės narės pilietis, de facto gali rūpintis vaiku? Ar šiuo atveju trečiosios valstybės pilietybę turintis vienas iš tėvų turi įtikinti, kad šis kitas iš tėvų negali perimti rūpinimosi vaiku, ir todėl vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu trečiosios valstybės pilietybę turinčiam vienam iš tėvų būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje?

Šis prašymas pateiktas Nyderlandų teismui nagrinėjant vieno tėvų, trečiosios valstybės piliečio, kuris neturi galiojančio nacionalinio leidimo gyventi ir turi bent vieną vaiką, kuris turi Europos Sąjungos pilietybę (šioje byloje – Nyderlandų pilietybę), prašymai suteikti socialinę paramą ir (arba) vaiko išmoką. Suinteresuotųjų asmenų prašymai suteikti socialinę paramą ir (arba) vaiko išmokas buvo atmesti motyvuojant tuo, kad suinteresuotieji asmenys pagal nacionalinės teisės aktus dėl savo gyvenimo šalyje statuso neturi teisės į šias išmokas. Byloje nagrinėjamu laikotarpiu suinteresuotiesiems asmenims nebuvo suteiktas leidimas gyventi, taip pat nebuvo leista dirbti. Pagrindinėse bylose buvo ginčijamasi, ar vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, pagal SESV 20 straipsnį gali susieti teisę gyventi šalyje su vaiko Sąjungos piliečio statusu. Šiuo klausimu suinteresuotieji asmenys rėmėsi 2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimu Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:24, 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Dereci ir kt., C‑256/11, EU:C:2011734, ir 2013 m. spalio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimu Alokpa, C-86/12, EU:C:2013:645.

Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. liepos 15 d. teikė rašytines pastabas, kuriose teigė, kad tuo atveju, jeigu trečiosios valstybės pilietybę turintis vienas iš tėvų teisiškai, finansiškai ir (arba) emociškai vaiku rūpinasi ne vienas (t. y. nustatyta, kad kitas iš tėvų, kuris yra šios valstybės narės pilietis, de facto gali rūpintis vaiku), atsisakymas suteikti teisę gyventi trečiosios valstybės piliečiui nepanaikina Sąjungos piliečio teisės veiksmingai naudotis su jo, kaip Sąjungos piliečio, statusu susijusiomis pagrindinėmis teisėmis, todėl jo teisės pagal SESV 20 straipsnį nebūtų pažeidžiamos. Esant nurodytoms sąlygoms SESV 20 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį valstybei narei atsisakyti suteikti teisę gyventi joje trečiosios valstybės pilietybę turinčiam vienam iš tėvų. Tačiau valstybės narės, nustatydamos sąlygas atsisakyti suteikti teisę gyventi trečiosios valstybės piliečiui nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, privalo nepažeisti EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Teisingumo Teismas nusprendė:
1.      SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant įvertinti, ar vaikas, Europos Sąjungos pilietis, būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos ir dėl to netektų galimybės faktiškai pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis, kurias jam suteikia šis straipsnis, jeigu vienam iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečiui, būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, aplinkybė, kad kitas iš tėvų, Sąjungos pilietis, iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai prižiūrėti vaiką, yra svarbi, bet jos vienos nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir vaiko nėra tokio priklausomumo ryšio, kad tokio atsisakymo atveju vaikas būtų priverstas taip pat išvykti. Toks vertinimas, siekiant užtikrinti viršesnį atitinkamo vaiko interesą, turi būti atliekamas atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, visų pirma vaiko amžių, fizinį ir emocinį išsivystymą, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnį ir grėsmę, kurią išsiskyrimas su pastaruoju sukeltų vaiko pusiausvyrai.

2.      SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei nedraudžiama trečiosios šalies piliečio, vieno iš nepilnamečio vaiko, šios valstybės narės piliečio, tėvų, kuris kasdien faktiškai rūpinasi šiuo vaiku, teisės gyventi savo teritorijoje susieti su šio trečiosios šalies piliečio pareiga pateikti informaciją, įrodančią, kad dėl sprendimo, kuriuo vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, atsisakoma suteikti teisę gyventi šalyje, vaikas negalėtų veiksmingai pasinaudoti pagrindinėmis Sąjungos piliečio statuso teikiamomis teisėmis ir būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos. Tačiau atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi trečiosios šalies piliečio pateikta informacija, turi atlikti reikalingus tyrimus, kad atsižvelgdamos į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes galėtų įvertinti, ar sprendimas atsisakyti suteikti tokią teisę turės tokių pasekmių.

Sprendimo tekstą galite rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje, adresu: https://curia.europa.eu/

Nuoroda į Teisingumo Teismo sprendimą internete:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30d629981e5b54dd4956ae649ed 74a7c51d8.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyLbNf0?text=&docid=190502&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=619544

 

Spausdinimo versija  Spausdinimo versija